Pasak profesoriaus, Lietuvai yra ko pasimokyti iš Azijos kultūrų, sugebėjusių šiame globaliame pasaulyje išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Apie Azijos studijas, magnetišką šio žemyno trauką ir šios traukos padarinius kalbamės su A.Beinoriumi.
– Kas buvo tas impulsas, nukreipęs jūsų žvilgsnį į Rytus? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Sunku vienareikšmiškai pasakyti, daug veiksnių tai lėmė, tačiau dar sovietiniais laikais mokydamasis vidurinėje mokykloje susidomėjau Rytais, Rytų filosofija. Tuomet mano smalsumą lėmė nemažai romantikos elementų – tai būdinga jauniems žmonėms. Kita vertus, natūralu, kad tais laikais daugelis jautė savotišką nepasitenkinimą, netgi pasidygėjimą sovietine ideologija ir ieškojo kitokių prasminių, egzistencinių dimensijų. Vieniems tas prasmines dimensijas teikė rezistencinė krikščionybė, kiti bandė žvelgti plačiau – į kitas kultūras.
Mano kelias prasidėjo irgi nuo įvairių paieškų: aš dalyvavau ir meditacinėse grupėse, ir jogos praktikose, ir daug kur kitur, kol vėliau tai peraugo į akademinius tyrinėjimus. Susidarė galimybės vykdyti mokslinius tyrimus, rašyti disertaciją, vėliau ir ilgesnį laiką gyventi Indijoje – visa tai nukreipė mano interesus akademine linkme.
– Vis dėlto kodėl vieni žmonės – kaip kad jūs – susidomi būtent Indija, o kiti – Kinija ar Japonija?
– Tai labai asmeniška. Vieni mano kolegos tyrinėja Indiją, kiti Japoniją, treti Kiniją, ketvirti arabų kultūrą. Kiekvieno santykis vis kitoks. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie studentus, kuriuos mes jau dešimt metų kviečiame į įvairias Azijos studijų programas. Pirmose paskaitose mes bandome išsiaiškinti jų motyvaciją ir interesus, kodėl jie stojo į sinologiją, o ne, tarkim, į arabistiką.
– Kokios tos studentų motyvacijos?
– Įvairios. Vieni sako, kad jau seniai domisi kokia nors šalimi, jos kultūra. Kiti neturi aiškesnės motyvacijos. Būna ir tokių, kurie pripažįsta, kad viena ar kita linkme juos nukreipė tėvai.
Pastaraisiais metais jauni žmonės į orientalistikos studijas ateina labiau motyvuoti ir pragmatiškai orientuoti. Jie neabejotinai pastebi akivaizdžią neeuropinių kultūrų – pirmiausia, Azijos – sklaidą Vakarų pasaulyje: menas, estetika, literatūra, filosofija, religijos... Kita vertus, jauni žmonės akivaizdžiai įvertina, kad Lietuvai prieš 20 metų tapus nepriklausoma, pasaulis pasidarė atviras, o pažvelgus geopolitiniu ir ekonominiu požiūriu dabartinė pasaulio raida svorio centrą tarsi kelia į Rytus.
Į tai atsižvelgia ir mūsų studentai, įvertindami didesnes ekonominio bendradarbiavimo galimybes su Indijos, Kinijos, Japonijos kompanijomis, verslo struktūromis, o tam reikia mokėti tas kalbas, išmanyti kultūrų, žmonių mentaliteto skirtumus. Ypač padaugėjo sinologija besidominčių studentų.
Tai ir yra tas mano minėtas pragmatinis ar perspektyvinis aspektas. Pažiūrėkite, net ir B.Obamos duktė mokosi kinų kalbos.
– Kodėl jūs susidomėjote Indija?
– Indija mane traukia jau nuo mokyklos laikų. Dar atsimenu, kaip aštuntoje klasėje iš tokio rusiško žurnalo „Indija“ išsikirpau viršelio nuotrauką. Ten buvo pavaizduotas milžiniškas ornamentuotas garsios Orisos valstijoje esančios Konarako Saulės šventyklos ratas. Išsikirpęs ir pasikabinęs tą nuotrauką prie savo rašomojo stalo vis žiūrėdavau galvodamas: „Kaip norėčiau pamatyti tikrovėje tą ratą!“
Tiesą sakant, jau pirmais savo studijų Indijoje metais vienas iš pirmųjų mano aplankytų objektų ir buvo toji Saulės šventykla ir būtent tas ratas. Apsilankęs toje vietoje prisiminiau, kodėl pradėjau domėtis Azija, pirmiausia – Indija ir jos kultūros užuomazgomis.
Mes, lietuviai, vis dar gyvename tam tikroje mitologinėje erdvėje – dažnas sutikęs užsienietį pasigiria, kad lietuvių kalba artimiausia sanskritui, manoma, kad yra tam tikrų sąsajų tarp baltų senosios religijos ir Indijos vedų religijos, kalbama apie tam tikras etimologines, semantines sąsajas tarp Indijos ir baltų senųjų dievų vardų.
Nors toks ryšis iš tikrųjų egzistuoja, bet nuolatinį jo akcentavimą aš vadinu romantiškai mitologiniu santykiu. Taigi kadaise jis veikė ir mane, tačiau Indijos ir Azijos filosofinių bei religinių tradicijų tyrinėjimas gerokai išblaivė.
Kitas svarbus dalykas – artimumo Indijai jausmas, suformuotas jau asmeninės patirties. Praėjo jau 17 metų nuo to laiko, kai Indija tapo mano darbo objektu. Indijoje lankiausi jau keliolika kartų, nė nebeskaičiuoju, gyvenau ten ilgesniais laikotarpiais, iš viso apie ketverius metus. Indija man tapo antraisiais namais.
Atvykęs į kai kurias vietas – Vakarų Bengaliją, Kalkutos miestą, kur teko jaunystėje studijuoti, ilgiau gyventi, dar ir dabar sutinku žmonių, gatvės pardavėjų, kurie su manimi šiltai sveikinasi, prisimena. Jautiesi savoje terpėje.
Teko daug lankytis ir kituose Azijos regionuose, Artimuosiuose Rytuose, islamiškame arabiškame pasaulyje, kurį laiką dirbau Japonijos universitete, ne kartą buvau ir Kinijoje, Pietryčių Azijoje: Tailande, Kambodžoje, Vietname. Vis dėlto Pietų ir Pietryčių Azija, patyrusi stiprų Indijos kultūros poveikį, man daug artimesnės nei Rytų Azija. Galbūt todėl, kad mano žinios apie tuos regionus yra daug gilesnės, juk dirbau su kalbomis, šaltiniais, nagrinėjau mentalitetą, kultūrinės komunikacijos ypatumus. Įdirbis, patirtis ir žinios iš dalies formuoja individualų santykį su konkrečiu regionu.
– Ar domėdamasis Indija jūs neprarandate savo savasties? Juk indu niekada netapsite.
– O ar žmogus, besidomintis Prancūzija, irgi tai praranda? Apie tai aš pats daug kalbu ir studentams, ir su kolegomis dažnai padiskutuojame. Kartais Lietuvoje esame kaltinami, kad studijuodami Azijos kultūras ir kalbas mes indoktrinuojame žmones, rengiame kažkokius kolaborantus ar tiesiame tiltus Azijos migrantų srautui. Tokių prasimanymų girdime neretai, tačiau, be abejonės, taip nėra.
Pažvelkite į orientalistinių studijų istoriją Lietuvoje. Po nepriklausomybės atgavimo 1994 metais Lietuvoje atgaivinome Azijos studijas. Sovietiniu laikotarpiu tokių studijų Lietuvoje nebuvo dėl įvairių priežasčių: neturėjome specialistų, jų rengimas buvo apribotas tam tikrose sovietinėse akademinėse institucijose.
Buvo ir kitų – ideologinių priežasčių, nes bent jau Sovietų Sąjungoje, ypač pačioje Rusijoje, dalis orientalistų aktyviai dalyvavo disidentinėje veikloje, o kita dalis buvo aktyvūs sovietinių galios struktūrų, tokių kaip KGB, darbuotojai.
Pernai mes minėjome 200 metų jubiliejų nuo akademinių Azijos studijų Vilniaus universitete (VU), o ir visoje Lietuvoje pradžios. 1810 m. VU buvo įkurta Rytų kalbų katedra, paskirtas jos vadovas. Istorinė pradžia buvo labai graži, atsirado nemažai specialistų, kurie vėliau uždarius universitetą pabiro po kitas šalis. Nebuvo mokymo bazės, literatūros.
Didžiuojamės, kad pradėję nuo nulio, mes vis dėlto per 17 metų sugebėjome suformuoti ir nemažą kolektyvą – dabar čia dirba apie 30 žmonių, į pedagoginę, mokslinę veiklą jau įsitraukia mūsų absolventai. Esame sukaupę ne tik Lietuvoje bet ir Baltijos šalyse turtingiausią orientalistinę biblioteką, vykdome sinologijos, japonologijos, iranistikos, indologijos, turikologijos ir arabistikos bakalauro studijų programas, pradedame plėtoti korėjistiką, afrikanistiką, mongolistiką.
Grįžtant prie pirminio klausimo, dažnai girdėdami tokias užuominas dėl tapatybės praradimo ir visų kitų grėsmių, kurios susijusios su Azijos studijomis, tarpusavyje kalbame apie savo patirtį – visi mūsų kolegos yra gyvenę kurioje nors Azijos šalyje, moka tenykštę kalbą arba net keletą jų, susipažinę su įvairiais to regiono istoriniais, kultūriniais aspektais.
Paaiškėja, kad naivios jauno žmogaus iliuzijos, sąmoningas ar nesąmoningas noras tapti kinu, hindu (religinės priklausomybės prasme) ar kito regiono sekėju yra net ir neįmanomi. Kuo labiau giliniesi į kitą kultūrą, tuo geriau ją suvoki ir priimi per tam tikrą distanciją, vertybinius akinius – mūsų kultūroje egzistuojančius vertinimo stereotipus.
Tas priartėjimo prie kitos kultūros procesas pakankamai sudėtingas. Aš nekalbu apie turistus, nuvažiuojančius į vieną kitą šalį, pabūnančius ten pora savaičių ir aplankančius vieną kitą objektą. Visai kas kita ten gyventi, dirbti, studijuoti, kitaip tariant, adaptuotis toje terpėje. Neišvengiamai vyksta dalinė inkultūracija.
Prarasti kultūrinę tapatybę nelabai įmanoma, ko gero, yra netgi priešingai. Nuvykus į kitokios kultūros šalį savirefleksijos, savivokos pojūtis neišvengiamai gilėja, vis labiau išryškėja esminiai skirtumai tarp mūsų kultūrinės apspręsties – Lietuvos, mumyse dar gajaus posovietiškumo ir, be abejo, europinės Vakarų kultūros.
Integravimosi į kitą kultūrą procesas neišvengiamai suformuoja simpatiją, artimumo jausmą. Natūralu, kad ką geriau pažįsti, tas tampa artima. Kita vertus, daugiau ar mažiau pradedi matyti ir savo kitoniškumą – suvoki, kodėl tu negali tapti indu, japonu ar kinu.
Taigi, orientalistui reikalinga tam tikra distancija siekiant objektyvesnio kultūros pažinimo, kita vertus, būtina tolerancija, pakantumas, simpatija, norint geriau suvokti daugelį specifinių tos kultūros dalykų. Šią pusiausvyrą labai svarbu surasti. Šiuos santykio su kultūriniu kitoniškumu aspektus tyrinėja sparčiai Vakaruose populiarėjanti kultūrinė psichologija, kurią aš ir pats dėstau VU studentams.
Mes gyvename Lietuvoje, dirbame čia ir, nepaisant to, kad tenka nuolat važinėti, vis labiau suvokiame, jog esame lietuviai. Žinoma, kalbu savo vardu. Iš kitos pusės, viena iš užduočių, kurią mes sau keliame, kuo mes norime tapti arba jau esame – tai savotiški kitų kultūrų emisarai, atstovai Lietuvoje. Būdami čia mes tarsi formuojame tiltus tarp Lietuvos ir Indijos, Lietuvos ir Kinijos bei kitų šalių. Būdami ten mes atstovaujame Lietuvai. Tai abipusis procesas.
– Galbūt tie vakariečiai, kurie nori tapti indais ar kinais ir pamiršta savo kalbą bei tradicijas, su tomis svetimomis kultūromis yra susipažinę tik paviršutiniškai?
– Galima giliai integruotis, ypač kuriant mišrias šeimas, ten gyvenant ir nusėdant, tačiau vis tiek išlieka skirtumai, kurie susiję su giliais ir specifiniais kultūrinės psichologijos apspręstumais, kurių pakeisti žmogus negali. Tu gali daug ką priimti, daug ką išmokti, net tokius dalykus, kaip neverbalinės komunikacijos ypatumai: gestikuliacija, mimika, ir kitus. Galima visa tai perimti, tačiau skirtumai neišvengiamai išliks.
Kai kurie žmonės domisi japonišku budizmu, dzenbudizmo praktikomis, važiuoja ir bando to mokytis vienuolynuose. Kinija populiari įvairiais kovų menais arba gydomosiomis praktikomis: taiči, cigun, akupunktūra. Taigi žmonės ten važiuoja, mokosi, bet jų santykis yra dalykinis. Nemanau, kad vien dėl to, jog naudoja tam tikrus tų tradicijų simbolius, dėvi tam tikrus kovų drabužius jie gali tapti tų kultūrų atstovais.
Manau, kad Lietuvoje daugiau žmonių domisi religiniais Indijos sąjūdžiais – dauguma tautiečių į Indiją vyksta vedami vadinamųjų dvasinių paskatų ir paieškų.
Tu gali persirengti indiškais drabužiais, giedoti vienas ar kitas religines hindų mantras Vilniaus gatvėse, tačiau tai nereiškia, kad tu jau tampi tikrai hindu, ypač būdamas čia.
– Kodėl daugumos Lietuvos gyventojų išpažįstama krikščionybė nepatenkina kai kurių mūsų tautiečių ir jie net ryžtasi dvasingumo ieškoti Indijoje?
– Reikėtų kelti klausimą, kodėl Vakarų pasaulyje krikščionybė praranda pozicijas, vyksta akivaizdus sekuliarizacijos procesas. Tai labai asmeniška tema. Apibendrinti būtų sudėtinga.
Kinija daugiausia eksportuoja pigias prekes, kurios nėra labai mėgstamos, bet vis tiek užplūsta visą pasaulį. Indija daugiausia „eksportuoja“ religines tradicijas ir praktikas.
Tai prasidėjo nuo XIX a. pab., kai į Vakarus atvyko vienas iš vedantiškos mokyklos aktyvistų Svamis Vivekananda. 1893 m. jis dalyvavo pasaulio religijų kongrese ir vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie vedantą. Nuo tada Vakaruose labai sparčiai pradėta domėtis įvairiais indiško religingumo aspektais, ypač akcentuojant praktiką.
Kita vertus, galbūt žmonės Indijoje mato savotišką archajiškumą – ten nėra vienos religinės tradicijos, turinčios pretenziją į monopolį, todėl tūkstančius metų besitęsiantis religinis pliuralizmas išugdė didelę toleranciją ir pakantą. Tokie dalykai žmones traukia.
Aš taip pat pastebiu nemažą susidomėjimą Japonija, Japonijos budizmu, Tibeto budizmo praktika. Be abejonės, čia yra tam tikro mistifikavimo ir ezoterizavimo, o tai irgi traukia žmones.
– Kodėl Lietuvai, tokiai mažai šaliai, svarbios orientalistinės studijos ir moksliniai tyrinėjimai?
– Azijos studijos yra sudėtinė humanitarinių mokslų dalis. Galima klausti, kodėl Lietuvoje apskritai reikalingi humanitariniai mokslai. Jie juk negamina apčiuopiamos produkcijos. Jei Lietuvoje egzistuoja humanitariniai mokslai, neabejotinai turi egzistuoti ir šios studijos. Aišku, galime sakyti, kad skandinavistikos studijos yra daug prasmingesnės, nes iš Skandinavijos mes daug mokomės, mes esame skandinavų bankų kišenėje, emigrantų srautas plūsta ten gyventi. Bet juk kalbame ne apie emigrantų ruošimą.
Šiuolaikinis žmogus ir šiuolaikinė Europos kultūra neįsivaizduojama be Azijos studijų, nesvarbu, kiek mes vis dar siektume tapti europiečiais – aš manau, kad mes visą laiką tokie buvome, nepaisant 50 metų sovietinio kalėjimo. Atsivėrimas pasauliui būtinas. Bet kuri kultūra turtėja tuo, ką ji sugeba absorbuoti, pažinti, perimti pozityvaus iš kitų ir to mokytis.
Pažvelgus į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Šiaurės Ameriką, akivaizdu, kad pasaulis gyvena sparčiai multikultūrėjančioje visuomenėje. Lietuvoje, kaip kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse, kol kas neturime problemų, susijusių su migrantų srautais, jų integracija.
Aišku, yra pragmatiniai veiksniai – ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui reikalingų specialistų ruošimas. Pavyzdžiui, pinigų atominei elektrinei ieškome Korėjoje, Japonijoje. Mūsų studijų užnugaris ir socialiniai partneriai yra Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Migracijos departamentas, pramonininkų konfederacija ir kiti.
Štai kodėl Lietuvai reikalinga turėti žmonių, kurie moka nebe vien anglų, o ir kinų, japonų, hindi, arabų ir kitas kalbas. Negaliu teigi, kad Lietuvoje jau yra darbo nišų tokiems specialistams, bet situacija pastebimai kinta.
Esame bėdžiai net ir literatūros prasme, nes Lietuvoje daugiausia kūrinių verčiama iš rusų kalbos, dabar – jau ir iš anglų. Rytų klasiką, Rytų literatūros šedevrus, meno, filosofijos, religijos darbus mes verčiame iš europinių kalbų. Visiems suprantama, kad susidūrimas su kita kultūrine mąstymo erdve, vertybiniu horizontu pirmiausia vyksta per lingvistinį santykį, kurio netenkame versdami iš trečiųjų kalbų.
Norint versti iš Azijos kalbų mums reikalingi specialistai, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, mūsų absolventų, dirbančių šia linkme. Jeigu mes ir keliame sau tikslą būti europiečiais, tai ir mokykimės iš anglų ir prancūzų, kurie turi solidžias bibliotekas pirminių vertimų iš arabų, kinų, japonų kalbų.
Tai ir yra vienas iš europietiškumo parametrų. Jeigu mes europietiškumą suvoksime kaip imitavimą – t.y. vertimą iš anglų, rusų, vokiečių ir prancūzų, tai ir liks tik imitacija, o ne tapimas europiečiu giliąja kultūrine to žodžio prasme.
– Kokią įtaką Vakarai turi Rytams, konkrečiai – Indijai? Kaip ji pati nuo to keičiasi?
– Galima sakyti, kad koks nors Mumbajaus bankininkas, gyvenantis dangoraižių kvartale, savo moderniuoju mąstymu yra daug artimesnis Volstrito bankininkui, nei tame pačiame Mumbajuje gyvenančiam krautuvėlės pardavėjui. Mes gyvename globalėjančiame pasaulyje, todėl natūralu, kad daugelis dalykų tarsi supanašėja, ypač masinės, populiariosios kultūros lygmenyje, tai, kas kultūrologijoje nusakoma kaip kultūros komodifikacija.
Pavyzdžiui, vakariečių domėjimasis religinėmis Indijos praktikomis turi ryškų komercinį atspindį pačioje Indijoje: atvažiavus į šią šalį ir užėjus į kokią nors parduotuvę turistiniame kvartalėlyje, į akis krenta užrašas ant parduotuvės stiklo: „Mantra–Tantra–Jantra“. Kitaip tariant, tai raktažodžiai, kuriais formuojami tam tikri komerciniai prekės ženklai, skirti užsieniečiams.
Kitas pavyzdys – indai vaikinai beveik į kiekvieną vakarietę merginą ar moterį žiūri kaip į potencialią prostitutę. Tai pornografijos, kurioje daugiausia dalyvauja baltaodės vakarietės, rezultatas. Tokių pavyzdžių daugybė. Jie formuoja tam tikras suvokimo klišes.
Jei anksčiau buvo kalbama apie destruktyvų kolonializmo poveikį Rytų kultūroms, tai dabar mes galime analizuoti neokolonializmo terminu apibūdinamą reiškinį, kai valstybės politiškai yra nepriklausomos, tačiau individų mąstymas vis tiek išlieka vergiškoje imitacinėje laikysenoje.
Pavyzdžiui, kai man nusibosdavo atsakinėti į indų jaunimo klausimus, iš kur esu ir koks mano vardas, pašmaikštaudavau, kad esu Johnas iš Londono. Indas po tokio atsakymo patirdavo dvigubą ekstazę, nes Londonas – kolonijinės britų imperijos megapolis – jam pasaulio centras, o dar Johnas – archetipinis britas.
Nepradėk tik pasakoti apie Lietuvą – nei jie girdėję, nei jiems įdomu. Kas tai yra? Tai yra tos pačios neokolonistinės mąstysenos su ta pačia imitacine provincialumo tendencija apraiškos.
– Tik neigiami pokyčiai?
– Ne tik neigiami. Teigiamus pasikeitimus iliustruoja Indijos aukštosios technologijos, milžiniškai auganti Indijos pramonė, modernaus mokslo pasiekimai ir jų taikomasis plėtojimas pačioje Indijoje.
Taip, Vakarų mokslas, technologijos yra ne tik puikiai perimamos, bet ir plėtojamos. Indija pagal gyventojų skaičių (apie 1,2 mlrd. – aut.past.) yra didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė, kuri labai sparčiai sprendžia skausmingas socialinės nelygybės, skurdo, luominės kastų atskirties problemas ir daugelį kitų dalykų.
Azija bando suderinti tai, kas ateina iš Vakarų – komerciją, verslą, prekybą, – su tradicine gyvensena, papročiais. Kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, „McDonald's“ restoranų Indijoje yra, tačiau čia jie ne tokie populiarūs ir paplitę. Juose lankosi tik pasiturinčių indų jaunimas, nes valgyti mėsainį jiems reiškia jaustis vakariečiu. Tai yra vergiška laikysena. Jos apraiškų apstu ir lietuviškame mentalitete.
Tai, kad Indijoje „McDonald‘s“ restoranai nepopuliarūs, susiję ne vien su indų vegetarizmu, bet ir su jų kultūriniais skonio receptoriais. Indai įpratę prie savos virtuvės.
Kitas dalykas, įrodantis stiprią jų kultūrinę savastį, tai, kad krikščionybę išpažįstančių indų yra tik keli procentai net po 2000 metų evangelizacijos, jei pradėtume skaičiuoti nuo apaštalo Tomo laikų. Azijos tradicinių kultūrų žmonės aiškiai suvokė, kad tapti krikščionimi iš esmės reiškia bandyti vakarietiškėti. Fundamentalistinė krikščionybė neabejotinai atliko stiprią kolonijinę funkciją, griaudama kultūrinę tapatybę daugelyje Azijos regionų. Bet tai atskira tema.
Azijos civilizacijos pateikia puikių pavyzdžių, kaip išsaugoti kultūrinę savastį, kaip puoselėti tradicines vertybes, nors kai kurios mums ir nepriimtinos, pavyzdžiui, jaunų mergaičių tekinimas Indijoje, moters situacija islamiškuose kraštuose ar kt. Mums tikrai yra daug ko mokytis iš indų, kinų, japonų, ypač kalbant apie dabartinę lietuvių emigraciją.
Pastebiu, kiek daug lietuvių, ištekėjusių už vakariečių, vaikai jau nebemoka lietuviškai. Tai aiškiai rodo tautinės savimonės nebuvimą. Savigarbos nebuvimą. Visada pabrėžiu, kad nesvarbu, ar mes norime imituoti britus, prancūzus, ar kinus, japonus, – jeigu tik imituojame, mes esame vergai. O noras pažinti ir mokytis, bet išsaugojant savastį – didžiausia tautos vertybė.
Vienas iš mūsų europinio provincialumo požymių – lietuviška ksenofobija, pirmiausia, nukreipta į azijiečius ir afrikiečius. Paradoksalu, bet esame kur kas radikalesni ir arogantiškesni eurocentristai, nei vakariečiai. Sakyčiau, neretai brutali mūsų kultūrinė gynyba liudija menką kultūrinę savigarbą.
– Kaip, jūsų nuomone, ugdoma tautinė savimonė?
– Dabar atrodo, kad vien tik krepšinis mus ugdo, suteikia pasitikėjimo, nors kartais dėl jo patiriame net ir patriotizmo traumų, išgyvename savotišką gedulą – kaip kad neseniai vykusiame Europos čempionate. Savimonės atspirties dažnai ieškoma ir romantizuojamoje istorinėje praeityje. Bet reikia rūpintis dabartimi, svarbu ne pasyviai sėdėti ir keiksnoti valdžią, kaip viskas blogai, kas nepadaryta, o pirmiausia apsišluoti patiems savo kieme, jausti konstruktyvią atsakomybę.
Kažkodėl nekeliame tokio klausimo, kaip išugdyti pagarbą savo tėvams. Tai tarsi suprantama, nors galbūt jaunesnei kartai jau nebe. Lietuva yra mūsų motina, todėl išvažiavę į kitą šalį mes neturime teisės jos dergti ar vien tik iš jos reikalauti.
Ką tu davei, ką padarei, kad čia būtų kitaip? Tai vienas iš gilios savimonės, susijusios su brandžia žmogiška atsakomybe, požymių. Aš jokiu būdu nesmerkiu emigrantų, ypač ekonominių, bet kalbu apie jų santykį su Lietuva.