Pagrindinės ES galybės Vokietija ir Prancūzija nesutaria viena
su kita, žengdamos į derybų maratoną Briuselyje, kuris
kulminaciją pasieks sekmadienio vakarą, didėjant pasaulio spaudimui
užkirsti kelią, pasak JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos)
„bauginančiai“ recesijai, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams
nepavyks susitarti.
Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble (Volfgangas
Šoiblė) užsiminė, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo
netikrumo finansų rinkose“, bet Paryžius nori daug daugiau, o
Prancūzijos premjeras Francois Fillonas (Fransua Fijonas) perspėjo,
kad „jeigu mums nepasiseks sekmadienį, Europai gresia labai dideli
pavojai“.
Graikijoje trečiadienį prasidėjęs naujas dviejų parų
visuotinis streikas, protestuojant prieš parlamento balsavimą dėl
ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) palaikomų tolesnių diržų
veržimo priemonių, taip pat protestai Amerikoje dėl Volstrito
politikos, dar labiau didina įtampą, 17 euro zonos šalių mėginant
išspręsti savo problemas.
Rinkas krečiant konvulsijoms, lieka vis mažiau laiko iki Europos
lyderių susitikimo su JAV, Japonijos ir kitais Didžiojo
dvidešimtuko (G-20) vadovais, kuris vyks lapkričio 3-4 dienomis ir
jau buvo savaitę atidėtas.
Trumpai tariant, ES privalo:
- nuspręsti, kokia dalis didžiulės Graikijos skolos gali būti
nurašyta, išlaikant trapią pusiausvyrą tarp realias rinkos vertes
atspindinčių skolų nurašymų ir numanomo valstybės bankroto;
- užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias spragas bankų
balansuose. TVF nuomone, ši priemonė gali kainuoti 200 mlrd. eurų,
o reitingų agentūros persėja, jog dėl to gali būti sumažintas
Prancūzijos kreditingumo reitingas;
- sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei
krizei, pradedant nuo dabar veikiančios euro zonos finansinės
„ugniasienės“ sustiprinimo, siekiant įtikinti abejojančius
investuotojus, kad Italija ir Ispanija nepasiners į panašią
beviltiškų skolų spiralę;
- taip pat mėginti susitarti dėl tolesnės ekonomikos politikos
centrinės kontrolės 17 labai skirtingų euro zonos šalių.
Sekmadienį Briuselyje vyksiančiame susitikime, kuriame bus
sprendžiama, ar Bendrijai „skęsti, ar išplaukti“, susirinks
finansų ir užsienio reikalų ministrai, premjerai ir nuolatiniai ES
pareigūnai.
Visi jie, netgi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, yra
spaudžiami kitų galingųjų šalių lyderių nukreipti rinkos vilkų
dėmesį kur nors kitur.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi), kurio
šalis buvo įspėta dėl galimo reitingų sumažinimo, pripažino,
kad Europos „likimas“ bus nuspręstas artimiausiomis dienomis.
Vokietija, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką
Bendrijoje, baiminasi galinti prarasti sunkiai išsikovotą
nepriekaištingą finansinę reputaciją, jeigu per daug aukosis
gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies savo suverenumo.
ES ekonomikos sprendimų priėmimo mechanizmas jau juda šia
kryptimi, tačiau šio proceso priešininkai perspėja, kad logiškas
jo padarinys - nacionalinių vyriausybių galių susilpnėjimas visose
srityse.
Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti
perduoti centrinėms ES struktūroms, „bus nustatytos žmonių“,
Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas
Martensas sakė naujienų agentūrai AFP.
Jis teigė norįs tikėti, kad bet kokiu atveju Europos politinis
elitas padarys, „ką reikia padaryti“, siekiant išsaugoti Bendriją,
užtikrinusią taiką Senajame žemyne po Antrojo pasaulinio karo.
Tačiau netgi jis pripažįsta, kad dešimtmečius stiprintai
integracijai gresia pavojus.
Visuomenėje stiprėjantis populistų palaikymas „galiausiai gali
išgąsdinti politikus, o tai reikštų ne viena euro
bendradarbiavimo, bet ir ES pabaigą“, sako H.Martensas.
Šiuo metu politinė atmosfera panaši į sustiprėjusį spaudimą
siekti konkrečių rezultatų, kuris buvo jaučiamas per praeitų
metų gegužę vykusį ES viršūnių susitikimą, vykusį praėjus
kelioms dienoms po to, kai Europa susitarė skirti Graikijai pirmąjį
finansinio gelbėjimo paketą.
Tuo metu buvo pasiūlyta suteikti į sunkią finansinę padėtį
patekusioms šalims trilijono JAV dolerių garantijas Europos
finansinio stabilumo fondo (EFSF) pavidalu.
Tikėtasi, kad ši priemonė galės būti naudojama spręsti
visiems kritiniams atvejams, tačiau sprendimas sustiprinti EFSF iki
440 mlrd. eurų buvo galutinai patvirtintas tik praeitą
ketvirtadienį, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje.
Tuo tarpu pareigūnai jau pradėjo sudėtingus pasiruošimus
sustiprinti šį fondą iki 3 trln. dolerių.
Toks rezervas gali būti reikalingas apsaugoti Italijai ir
Ispanijai, taip pat finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl
kurios preliminariai sutarta liepą, tačiau dabar šie planai kol kas
įšaldyti ES sprendžiant, kokia dalis Atėnų skolų privačiam
sektoriui gali būti nurašyta.
Siekiant subalansuoti padėtį, lyderiai privalo rasti būdų,
kaip įlieti daugiau pinigų bankams, kad jie galėtų atlaikyti
patiriamus nuostolius ir rinkų spaudimą.
ES taip pat iškėlė naujų uždavinių dėl Bendrijos politikos
harmonizavimo įvairiose srityse, pradedant valstybių biudžetais,
baigiant mokesčių politika ir biurokratinių procedūrų apimtimis.
Sankcijos nesilaikantiems šių susitarimų tikriausiai įsigalios iki
Kalėdų.
Tačiau Briuselio diktatas, nors ir pagrįstas gerais ketinimais,
vis tiek kursto pasipriešinimą, pripažįsta H.Martensas.
Airijos ir Portugalijos vyriausybės pralaimėjo rinkimus, kai
buvo priverstos imtis sudėtingų reformų mainais į finansinę
pagalbą.
Suomijos politinė sankloda smarkiai pakrypo į dešinę, kaip ir
Nyderlanduose bei Austrijoje, tuo tarpu Vokietijos aukščiausioji
teisinė instancija nurodė griežčiau kontroliuoti bet kokį
būsimą Berlyno dalyvavimą finansinio gelbėjimo programose.
Be to, smarkiai nusmuko A.Merkel populiarumas tarp Vokietijos
rinkėjų.
Jeigu šie procesai paspartės, Europoje gali tapti dominuojama
„kraštutinių pažiūrų partijų ar grupuočių“, pastebėjo
H.Martensas.
„Jeigu taip nutiks, aš tikriausiai persikelsiu į Naująją
Zelandiją“, - pridūrė jis.