Miglas pučianti Briuselio ir pasakas sekanti Vilniaus biurokratija pasiima mūsų žemdirbiams skirtos paramos liūto dalį, o brangstančius maisto produktus, nykstančią žemės ūkio gamybą, socialinę kaimo eroziją nurašo pasaulio rinkų tendencijoms. Lietuviui ypač skausminga neišvengiamai artėjanti lėta nacionalinio pieno sektoriaus mirtis.
Klastingai patrauklios išmokos kaimiečiams už pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos kaip sniego gniūžtė nuo kalno išprovokavo šalį maitinusio pieno ūkio griūtį. Nuo 2004-ųjų kasmet palaidojama po dešimt tūkstančių ūkių, teikusių pajamas šeimoms, parėmusių šalies verslą. Liko mohikanai. Pasak J. Kuzminsko, beveik 700 smulkiųjų ūkininkų-pieno gamintojų vienija kooperatyvas „Pieno gėlė“. Tačiau jo veiklos regione, Rietavo ir Plungės savivaldybėse, daugiau nei 70 proc. ūkininkų – garbaus amžiaus žmonės, savo vaikus išsiuntę į miestus ar užsienį. Kuria linkme savo verslą vystys likusieji 30 proc. žemdirbių? Galbūt po penkerių-dešimties metų Žemaitijos pakelėmis regėsime plynes ir dykumų augmeniją.
Šalies ūkio ateitis - safariai?
Ūkininko J. Kuzminsko pastebėjimai ne iš piršto laužti. Šių metų pradžioje su pienininkais jis dalyvavo safaryje Afrikoje, vyrai juokavo, jog vaizdas – kaip važiuojant iš Vilniaus į Kauną, tik Lietuvoje nematyti liūtų ir žirafų...
Kitąkart „Pieno gėlės“ kooperatyve lankęsis svečias iš Izraelio klausinėjo lietuvių, kodėl jie savo žemę taip apleidę. Žydai, pustomo smėlio dirvose pasodinę citrusinių vaisių sodus, įrengę laistymo sistemas, produkciją eksportuoja.
Praėjusio amžiaus antrosios pusės istorinė patirtis lietuvius privertė užsisklęsti, išorinę tremtį perkelti į nuolatinį dvasinį būvį, jaustis, kaip rusai sako, „tyliau vandens, žemiau žolės“. Rytų bloke buvę išmintingiausi, pasisukę į Vakarus mūsų žemdirbiai tapo pakrikę, nesavarankiški, pasiryžę dramblį aukoti vardan dovanai peršamos musės. Nepadėjo iki kaulų smegenų įsiėdęs nusistatymas vienaip mąstyti, kitaip kalbėti, trečiaip daryti.
„Dėl savo agrarinės politikos mums ir gėda, ir bėda, - apmaudžiai kalba J. Kuzminskas ir čia pat priduria, jog žemdirbius (kaip tikrus lietuvius) „paguodžia“ dar didesnė švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemų griūtis. Universitetus baigę agronomai, inžinieriai, juristai, vadybininkai melžia karves Vakarų Europos fermose, po 15 val. dirba Skandinavijos žuvų fabrikuose. Kas ateityje uždirbs mūsų senoliams pensijas?“
Ūkių stambėjimas - pabaigos pradžia?
Tarsi gelbėjimosi ratas naujųjų Europos Sąjungos šalių žemdirbiams pristatomas „bendrosios politikos“ orakulas: ateities Europoje bus ribojami stambieji žemvaldžiai, parama eis šeimos ūkiams, bet ne už turimos žemės plotus, prižiūrimus galvijus, o už sukurtas darbo vietas.
ŽŪK „Pieno gėlė“ direktorius J. Kuzminskas pastebi, jog Lietuvoje stambėja pieno ūkiai, kooperuojasi jų grupės.
Atsiranda „pinigų fabrikai“ – pieno gamyba tampa į pelną orientuotu verslu. Jo savininkams nerūpi kaimo plėtra, vandentiekio, kanalizacijos tinklų, kelių tvarkymas, vaikų darželių statyba. Sugalvos – parduos vokiečiui ar švedui, sugalvos – utilizuos dėl įsisiautėjusios tariamos ar tikros pandeminės ligos. Pastarųjų dešimtmečių investicinė senojo žemyno šalių parama nutekėjo į stambias bendroves, gaminančias žemės ūkio produkciją arba ją perdirbančias. J. Kuzminskas yra suskaičiavęs, jog vienam pieno litrui pagaminti ir perdirbti du trečdalius ES paramos gavo perdirbėjai. Likusį vieną trečdalį ūkininkas atidavė žemės dirbimo technikos ar fermų įrangos pardavėjui. Iš Briuselio mūsų padangę vaivorykšte nušvietęs euras grįžo pas savo šeimininkus.
Latvių ūkininkai dėl „naujųjų kryžiuočių“ užmačių ieško galimybės žemę dirbti, pieno fermas statyti Baltarusijoje. Beveik milijonas jaunų lietuvių deportuota. Mūsų valdžia tarytum draudžia pirkti žemę užsieniečiams, tačiau emigravusieji išsivežė galimybę paveldėti nuosavybę. Naujojo kryžiaus žygio nebereikės? Žemaičius su lietuviais neilgai trukus varys į pelkes ar kaip Amerikos indėnus uždarys į rezervatus?
Spalio viduryje Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, jog nuo 2003 m. Lietuvoje ūkininkų ūkių sumažėjo 26,5 proc., nors dirbamos žemės plotas padidėjo 10,1 proc. Oficialiai įregistruota 199,9 tūkst. ūkių, juose dirbama 2,7 mln. ha žemės, vidutinis ūkis – 13,7 ha (ES vidurkis – 14,1 ha).
Neišnaudojamos kooperacijos galimybės
„Lietuvoje perspektyvą turi nedideli pieno ūkiai, kuriuose žiauriai įsikinkę dirba vienos šeimos nariai“, - prognozuoja J. Kuzminskas. Su Žemaitijoje kooperatyvus steigusiais prancūzais jis ne kartą buvo nuvykęs į jų tėvynę, dairėsi po šimtametes tradicijas puoselėjančius pieno ūkius. Pasak J. Kuzminsko, visur duona su pluta, tačiau pasimokyti verta. Trys prancūzai broliai Pjeras, Žanas ir Žakas iš tėvų palikimo gavo po dvi dešimtis karvių. Kol buvo pelninga, ūkininkavo atskirai, tačiau kritus pieno kainoms, pabrangus darbo jėgai, susikooperavo. Dabar fermoje šešios dešimtys melžiamų karvių, broliai pakaitomis dirba, jų žmonos prižiūri vaikus. Prancūzai įsitikinę, kad jų pieno ūkį išgelbėjo kooperacija.
Lietuvius įsisavinant prancūzų pamokas pančioja į kraują įsigėręs nepasitikėjimas: jeigu įstosiu į kooperatyvą, mane būtinai apgaus, be to, tai labai primena kolūkį. O prancūzai investuoja ne tik į kooperaciją, bet ir į žemdirbių savivaldą. Vėliau tai jiems atsiperka: pačių išlaikomų organizacijų vadybininkai atlieka lobistinį sektoriaus darbą, rengia viešus pareiškimus, adresuotus nacionalinės ir ES valdžios atstovams, kviečia į protesto akcijas.
Gamtos malonių laikas praėjo
Neseniai J. Kuzminskas dalyvavo Baltijos šalių žemdirbių atstovų pikete prie ES parlamento rūmų. Kuklius ūkininkų balsus nustelbė rėksminga ir spalvinga gėjų demonstracija. Galbūt žemdirbiams reikėjo atsivesti karvių – Bendrijos reglamentai gyvūnų sveikatai ir gerovei skiria ganėtinai daugiau dėmesio.
„Sėdėdami namuose jokių malonių iš Briuselio Lietuvos ūkininkai nesulauks“, - įsitikinęs J. Kuzminskas. Jau minėto piketo metu prie ES parlamento rūmų atvyko Latvijos prezidentas ir šalies žemės ūkio ministras. Juos atlydėjo automobiliai su švyturėliais. Būtens šis dalykas tuoj pat sudomino gal aštuonių televizijos stočių operatorius. Lietuviai tąkart suvokė, jog „žaidimai“ su Briuseliu gerokai skiriasi nuo ankstesnių mūsų šalies ūkinių vadovų vizitų į Maskvą.
Reaguodami į pasikeitusią konjunktūrą ir naujus bendravimo „standartus“ žinomi šalies žemdirbių savivaldos organizatoriai Jeronimas Kraujelis ir Andriejus Stančikas viešumoje pasiūlė iš ES ateinančią paramą agrariniam sektoriui skirti tik asocijuotiems ūkininkams, dirbantiems žemę, mokantiems žemdirbių savivaldos mokesčius. „Europos Sąjungos šalių senbuvių žemdirbiai gauna solidžias išmokas už hektarą, o mes šešis kartus mažiau, - kalba J. Kuzminskas, - tačiau mes kaip graikai nestreikuojame, pareiškimais Briuselio neatakuojame ir tai yra mūsų nacionalinė nelaimė.“
Ūkininkai įsitikinę, jog ir Lietuvoje išrinktus Europos Parlamento narius, ir šalies miesto gyventojus, maisto vartotojus pasiekia labai dozuotos ir dažnai klaidingos informacijos apie ES ir nacionalinę paramą žemdirbiams.
„Visame pasaulyje žemės ūkio gamyba yra subsidijuojama, - tvirtina „Pieno gėlės“ vadovas J. Kuzminskas, - ir ši parama yra skirta vartotojui, nes antraip jis neįpirktų dėl sudėtingos gamybos bei gausių apribojimų brangių maisto produktų“.
J. Kuzminskas įžvelgia tiesiog valstybinės reikšmės ūkininko veiklos naudą. Vokietijos agrarinio sektoriaus ekonomistai yra paskelbę, jog vienas žemdirbys sukuria 25 darbo vietas. Žmonėms tai pajamos, valstybės biudžetui – mokesčiai. Jeigu šį principą suprastų Lietuvos vadovai, politikai nesiūlytų parduoti melžiamos karvės. Atsisakyta nacionalinės elektros gamybos, likviduotas linų ūkis. J. Kuzminskas prisimena iš senolių girdėjęs, kaip XIX amžiaus antrojoje pusėje žemaičiai kontrabanda į Karaliaučių nešė linų pluoštą, o atgal gabeno knygas. Nelegali prekyba su tuo kraštu vyksta ir dabar, tik nūnai į Lietuvą nešamos cigaretės.
ES geradarystė, pasak J. Kuzminsko, nėra manos iš dangaus pilstymas. Lietuva apie vieną procentą savo bendrojo vidaus produkto sumoka į ES biudžetą, pusė tos sumos atitenka žemės ūkiui. Tačiau visai ne dėl šiltėjančio klimato ES parama džiūsta, atitinkamai reikalaujant didesnės nacionalinės dalies. Ar tas privers žemę kaip įkaitą turinčius „sofos ūkininkus“ sumažinti savo apetitus?
Meškerės nusipelnė žemdirbių savivalda
„Protinga kooperacija stabilizuoja ne tik žemės ūkio produkcijos gamybą, bet ir gelbsti ūkininkų savivaldą“, - įsitikinęs J. Kuzminskas. Ne vienus metus ŽŪK „Pieno gėlė“ vadovai iš kooperatyvo lėšų kompensuodavo kelionių į pasitarimus Vilniuje, Kaune ar Briuselyje išlaidas, nors būdavo sprendžiami visiems šalies pieno gamintojams aktualūs klausimai. Lobistinė veikla, įprasta prancūzų, vokiečių ar danų ūkininkams, Lietuvoje tebeturi nelegalaus verslo ar tiesiog privataus pomėgio statusą.
Antrą dešimtmetį Žemaitijoje gyvuoja prancūzų ir vokiečių ūkininkų įkurti pieno gamintojų kooperatyvai. Kai prieš keletą metų su valdžių palaiminimu klestėjo jaunų veršelių eksporto verslas, kooperuoti žemaičiai sumojo, jog šalyje tuoj nebeliks kuo atnaujinti pieninių karvių bandų. J. Kuzminskas prisimena suskaičiavęs, jog už veršelį galima gauti tūkstantį, o už paaugintą veislinę telyčią – penkis tūkstančius litų. Dar penkis tūkstančius iš tos pačios karvės per metus ūkininkas gautų už parduotą pieną, o ir veršelis liktų...
Kas privalo suinteresuoti kaimietį puoselėti pieno ūkį, plėsti, modernizuoti gamybą?
Antai vokiečiai džiaugiasi, jog ūkininkas jiems sukūrė 25 darbo vietas (pramonės, prekybos, transporto ir kituose sektoriuose). Lietuvoje tiek pat (jei ne daugiau) darbo vietų sukurta ūkininko kontroliuotojams ir tikrintojams (biudžetinėse valstybės įstaigose), tik lėšos čia imamos iš ES bei valstybės fondų. Matyt, mūsų valstybės Briuseliui teikiamose ataskaitose išlaidos šiems biurokratams įskaičiuojamos į ūkininko paramos „krepšelį“.
„Reikia džiaugtis, kad mūsų žmonės dar laiko karves, jas melžia, prižiūri, pieną parduoda, - kalba J. Kuzminskas, - „Pieno gėlės“ kooperatyvo pagrindas – šeimos ūkiai, kuriuose vidutiniškai laikoma po dešimt karvių. Pieno gamyba – kaimo gyvybingumo, socialinio stabilumo (dirbti neatpratusiems) pagrindas. Tik nežinia, kaip ilgai...“
ŽŪK „Pieno gėlė“ vadovas J. Kuzminskas teigia, jog šiandien šalies ūkininkas labai pasigenda pieno gamintojo ir supirkėjo (perdirbėjo) partnerystės. Ne viename rajone yra pasitaikę atvejų, kai pieną išsivežusi ir perdirbusi įmonė gamintojui praneša, jog jo pienas prieš 15 dienų buvo nustatytas esantis blogos kokybės, todėl už visą šį laikotarpį kaina bus 10 ar 20 proc. mažesnė. Valstybės patvirtintos Pieno supirkimo taisyklės kasmet koreguojamos, vis ieškant galimybių pieno gamintojui už žaliavą mokėti kuo mažesnę kainą. Pasak J. Kuzminsko, tik susikooperavę pieno gamintojai gali pareikalauti teisingesnių kainų už kokybišką žaliavą.