Puikiai suprantu, kad jūs visi beprotiškai užsiėmę. Ypač viceministras A.Darulis: juk per tuos kasdienius darbus jis sunkia širdimi atsisakė nuvykti į Europos Komisiją ir paaiškinti tiems beširdžiams biurokratams, kodėl beviltiškai vėluojame uždaryti atominę elektrinę.
Iš tiesų – ar verta dėl to gaišti laiką? Juk ne jis pats, o rusišku prakaitu pradvisę vokiečiai iš „Nukem” jau daug metų niekaip nepastato kažkokios menkos atliekų saugyklos.
Kas čia tokio, jei Europos Sąjunga tris ar penkis kartus sumažins finansavimą IAE? Nors ir tokių grasinimų nei ponas viceministras, nei elektrinės vadovas, matyt, negirdėjo būtent dėl laiko stokos.
Svarbiausia – nenuilstamai darbuotis energetinės nepriklausomybės labui ateityje, kaip tai sėkmingai daro energetikų dvasinis vadovas A.Sekmokas.
Lietuva brangiausiai Europoje moka už dujas, o santykiai su „Gazprom” pašliję? Nieko tokio! Ministras susitikti ir pasitarti su rusais jau antrus metus neranda laiko.
Tikriausiai kurpia dar vieną pasaką, kaip netrukus šalyje atpigs šildymas.
Apskritai ministrui yra kur kas svarbesnių reikalų.
Kiek tenka sugaišti, kol randa norinčių dirbti energetikos sektoriuje už Lietuvos mastais kuklų 15 ar 20 tūkst. litų atlyginimą!
Suprantu ir gerbiamą premjerą, kuris dėl vėluojančių energetinių derybų kaltę verčia žmogiškųjų resursų stygiui.
O dar kai tie turimi resursai neturi laiko – išvis katastrofa.
O labiausiai užjaučiu šių darbuose paskendusių žmogiškųjų resursų šeimos narius, ypač žmonas. Joms tikriausiai neskiriama nė minutės.