Vyrai ir moterys iki santuokos turėtų būti persirgę visomis įmanomomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis, kadangi turėtų būti permiegoję su visu bendrabučiu ar visa įstaiga. Tuoktis derėtų kiek įmanoma vėliau vien tam, kad nesituoktum anksti. Moteriai po santuokos derėtų pasirinkti bet kokią, tik ne savo mylimo vyro pavardę, nes tai nešiuolaikiška, neliberalu, žemina moterį ir įrodo, kad ji yra kažkieno žmona, o tai jau tikrai nebūtina, nes santuoka, atrodo, turėtų būti slaptas ir gėdingas išprotėjusių konservatorių žingsnis link susinaikinimo.
Namuose, pasak E.Masiulio, žmonės galėtų vaikščioti nuogi kartu su vaikais ar netgi kaimynais. Kadangi ministras nepaaiškino, kodėl tai yra svarbu, tai ir aš neaiškinsiu. Prieš miegą reikėtų gerai išgerti, pasibarti su kuo nors, pažiūrėti pornofilmą ir gulti miegoti būtinai keiksnojant M.Adomėną. Žinoma, aš irgi ironizuoju ir netgi pridedu šiek tiek nuo savęs, bet spėju, kad ministras prisigalvoja dar bjauresnių dalykų, apie kuriuos nedrįsta parašyti.
Kažkodėl E.Masiulis mums atkakliai nori įkalti, kad rinktis gyvenimą santuokoje ir nesižavėti „kitomis šeimos formomis“, yra amoralu (net juokingai skamba). Įspūdžiui sustiprinti ministras pasitelkia nekaltus ne santuokoje gimusius vaikus, lyg juos kas siūlytų deginti ant laužo ar atiminėtų iš motinų. Šioje vietoje paminėti vaikus yra lyg druska patiekalui, nes kitaip pasakojimas liktų prėskas.
Tačiau niekam neateina į galvą, kad tai yra pati paprasčiausia manipuliacija, kurią tiesiog eskaluoja kiekvienas, pritariantis E.Masiulio nuomonei. Pradžioje, paburnoti apie davatkiškumą, tada būtinai paminėti M.Adomėną, ir pabaigoje, siekiant išspausti ašarą, prikišti vaikus, gimusius nesantuokoje ir neva dėl to niekinamus.
Kad Konstitucinis Teismas išaiškino, jog šeima negalima laikyti tik santuokoje gyvenančių žmonių, yra ir bus jo problema, nes vėliau tam pačiam Konstituciniam Teismui teks aiškintis, ką tai reiškia ir atsakinėti į naujus klausimus (jei kartais dar patiems nepasidarė baisu dėl tokio išaiškinimo). Konstitucinio Teismo sprendimas pranoko visus lūkesčius. M.Adomėnas jau dabar gali paaiškinti, ką laiko šeima, o Konstitucinio Teismo šis klausimas dar tik laukia.
Dar ministras E.Masiulis paaiškina, kad Liberalų sąjūdžio pozicija paprasta ir aiški: „politikai vieną kartą turi visam laikui nustoti žmonėms lipti ant galvos ir nurodinėti, kaip jiems gyventi. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasirinkti su kuo miegoti ir kaip auginti vaikus“.
Puiku, bravo, aplodismentai, kol nepastebi, kad ministras atrodo neturėjo ką pasakyti į temą, todėl pasakė ne į temą ir dabar miegos su kuo nori ir augins vaikus kaip nori ir neabejoju, kad jam politikai neaiškins, kaip neaiškino ir iki šiol. Atrodo, kad liberalų sąjūdis norėjo kažkaip išdėstyti savo poziciją, bet padarė tai ypatingai nemokšiškai arba jos neturėjo, todėl pasinaudojo paruoštuku, kuris tinka beveik visur ir visada: „ne tavo reikalas...“.
Galėtų E.Masiulio tekstas bent jau šioje niekam tikusioje vietoje baigtis, tačiau lyg to būtų negana, visiems pateikiama: „...Iki šiol negirdėjau nė vieno įrodymo, kad gyvendami valdžios namuose įregistruotoje šeimoje žmonės yra laimingesni, labiau myli vienas kitą ir savo vaikus. Pažįstu ne vieną vienišą motiną ar tėvą, auginančius vaikus, vaikų susilaukusias nesusituokusias poras. Ir man liežuvis neapsiverstų pasakyti, kad jų negalima laikyti šeima...“
Štai kaip gyvena mūsų vieni geriausių politikų, prašom nemokamai paskaityti koks yra jų išprusimas ir žinios. Jei E.Masiulis negirdėjo, tai todėl, kad apie tai mažai kas garsiai kalba, bet jei ministras ne tik klausytų, bet ir skaitytų, tai, be abejo, nepraslystų jam pro akis daug kur minimi, ypač pastaruoju metu, tyrimai apie tai, kad santuokoje gyvenančių tėvų vaikai yra laimingesni, kad santuokoje rečiau smurtaujama ir t.t. Bet ministras pažįsta ne vieną laimingą nesusituokusią porą ir to gana, kad būtų laimingos visos.
E.Masiulis teigė suprantąs, kad kai kurie politikai nori pasirodyti moralesni. O aš suprantu, kad kai kurie politikai nori kažką pasakyti, bet daro tai taip netikusiai, kad vienu nedideliu straipsneliu apie save papasakoja daug daugiau nei norėtų ir turėtų.