„Rusija negali būti laikoma atsakinga už politinį persekiojimą, kurį vykdė Sovietų sąjungos vadovybė“ - teigiama pareiškime.
Pateikiamos net reikalaujamos sumos - Lietuva reiškianti pretenzijas už 20 mlrd. JAV dolerių, Latvija - dešimtkart daugiau, o Estija kažkodėl tik 4 mlrd. už žalą aplinkai ir po 250 tūkst. kiekvienai aukai už persekiojimą.
Iš kur tie skaičiai ir kodėl tokie skirtingi, kaip ir trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimas, ko gero, dabar jau retoriniai klausimai. Jų pagrįstumu tikriausiai netiki nei keistų skaičiavimų dėliotojai nei juo labiau Rusijos valdžia.
Svarbi šiuo atveju ne istorinių kančių buhalterija, o pirmas oficialus, nors ir ne iš valstybės vadovų lūpų, Rusijos pasisakymas šia tema. Gal jis ne paskutinis, bet pakankamai aiškus. Rusija neketina mokėti jokių kompensacijų ir net patikslino, kodėl.
V.Putino konstruojama valstybė nesako, kad ji jau nebelaiko savęs SSRS teisių perėmėja, bet pabrėžia, kad pati yra nukentėjusi nuo stalinizmo ir totalitarizmo.
Į šiuos Rusijos teiginius Lietuva, laukdama nuosavo biudžeto svarstymo, reagavo skirtingai nei anksčiau, tik džiugiais užsienio reikalų ministro A.Ažubalio žodžiais: „Pripažinimas, jog ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės valstybės - tarp jų ir Baltijos šalys - nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo nusikaltimų, yra svarbus žingsnis, kuris nuteikia optimistiškai.“
Bet ar yra dėl ko čia džiaugtis? M.Mitiukovas siūlo tą pačią koncepciją, kurią girdėjome dar Sąjūdžio metais. Tuo metu tiek Vilniuje, tiek Maskvoje buvo teigiama, kad SSRS nukentėjo nuo stalinizmo ir brežnevizmo ir reikią siekti pertvarkos ne tik ekonomikoje, bet ir žmonių atmintyje.
Buvo steigiamos stalinizmo nusikaltimus tyrinėjančios komisijos, draugijos ir nevalstybinės organizacijos, kurios turėjo užsiimti mokslinėmis konferencijomis, dokumentų ar atsiminimų leidyba ir, pageidautina, ne politika.
Buvo tikimasi, jog griežtesnis nei chruščioviniais laikais, stalinizmo pasmerkimas bei valstybiniu mastu organizuota pagalba tremtiniams grįžti į namus nuramins nepatenkintus ir neskatins minčių apie nepriklausomybę.
2000-ųjų birželio 13-ąją Seime priimtas įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ Rusijai buvo ne mažiau netikėtas, nei Lietuvos valstybės atkūrimas.
Nepriklausoma valstybė reikalauja tarptautine teise pripažinto atlyginimo už realią žalą. Įstatymo priėmimą Rusija palydėjo, su nedidelėmis išimtimis ir netgi pasiūlymais rašyti bendrą istoriją, tyla.
Kad įstatymas nebūtų pamirštas Lietuvoje aktyviai rūpinosi dešinės pakraipos politikai ir apžvalgininkai. Suabejojusiems įstatymo taikymo efektyvumu buvo rengiami net seiminiai „teismai“.
Praktiškai, niekas rimtai ir nesiginčijo. Rusija savo nuomonę perduodavo užkulisiniais diplomatinias kanalais, apie kurią dar gal nebent žino „WikiLeaks“ .
M.Mitiukovo pranešimas yra naujas, į praeitį grąžinantis ir įstatymo vykdymui nieko gero nežadantis etapas. Jis pasirodė po to, kai pati Lietuva pradėjo reikšti abejones dėl savo reikalavimų realumo.
Kas čia svarbu? Neįmanoma nepastebėti kontrasto tarp aršios kritikos, kuria buvo apipiltas buvęs užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas, tik už tai, kad jis kitaip nei įprasta pabandė suformuluoti klausimą ,ir dabartinio ministro A.Ažubalio daugiau nei santūraus aiškinimo apie nepakankamą Lietuvos pasiruošimą.
Po D.Grybauskaitės pasiryžimo keisti „blogąją“ V.Adamkaus politiką Rusijos atžvilgiu į geresnę, Maskvos politikai ir politologai ištempę ausis laukė, kas bus pasakyta vienu pagrindiniu, žalos atlyginimo, klausimu. Ir sulaukė. Lietuvos pozicija jau nebėra tokia tvirta, kokia rodėsi iš pradžių.
Kremliaus politikai pasinaudojo prieštaravimais net vieno ir to pačio pareigūno pasisakymuose ir paskelbė savo poziciją. Neseniai A.Ažubalis vėl kelis kartus, jau griežčiau, pakartojo, jog atlyginimo už okupacijos žala yra nuolatinis Vyriausybės siekis, nors oficialiai Rusijai to ir nepasakyta. Ir jau nebus pasakyta, nes nei Vyriausybė, nei Seimas, nei, pagaliau, Lietuvos piliečiai nežino, kokia yra Prezidentės nuomonė šiuo klausimu.
Savaime suprantama, įstatymas dėl žalos atlyginimo yra viena esminių kliūčių santykiuose su Rusija. Oficialiuose susitikimuose galima neįtraukti jo į dienotvarkę, bet visada atsiras, kas apie tai primins.
Kai įstatymas buvo rengiamas, pasakyti kitą nuomonę reiškė būti apkaltintam nejautrumu žmonių kančioms. Kai jau paaiškėjo realios įstatymo įgyvendinimo problemos, kyla keli klausimai. Kokia šio įstatymo paskirtis dabar, kas jo adresatas ir koks šios neįgyvendinamos nuostatos likimas?
Mano nuomone, blogiausia yra tai, jog žalos atlyginimo įstatymas buvo kuriamas mažai tegalvojant apie pasekmes. Jis buvo ir gal net tebėra skirtas vidaus rinkai, rinkimų kampanijoms - mobilizuoti šalininkus ir suniekinti priešininkus.
Todėl sunku pasakyti, kas yra tikresnis adresatas - Rusija ar politiniai oponentai šalyje. Labiausiai nesinorėtų, kad pasitvirtintų spėjimas, jog SSRS žalos atlyginimo įstatymas buvo kuriamas jau žinant jo likimą - dulkėti archyve.