Kariotiškių sąvartyne darbininkai šabakštynuose raišioja įspėjamąją juostą su užrašais „Stop”. Tai lyg ženklas miškų tankmėje dar gyvenantiems keturiems senbuviams – daugiau nekelti kojos į šiukšlyną, kuris daugelį metų buvo jų maitintojas.
Ana ir Leonidas, Janina ir Valerijus – didžiausio Lietuvoje ir kadaise buvusio turtingiausio šiukšlyno žmonės, kurių veidai šmėžuoja neseniai ekranuose pasirodžiusioje operatoriaus ir režisieriaus Mindaugo Survilos juostoje „Stebuklų laukas”.
Jau porą metų neveikiantis sąvartynas, kurį vietiniai žmonės kadaise praminė „Stebuklų lauku” (rus. „Pole čiudes”), rekultivuotas – paslėptas po žemių kaupu.
Po žeme jau ir filmo „Stebuklų laukas” herojai – Ciklopas, Zbyška, Saška, Admirolas, Ryžas su Kristina, Gusiaus sugyventinė, Zina, Rimas, Rička ir kiti.
Prie šiukšlyno liko tik keturi, kurių gyvenimą filmas smarkiai pakeitė.
Pragyvena vien iš pensijų
Miške, netoli savo lūšnos, ant žemės sėdi Leonidas, arba Lionka. Vyras kerta sausuolius krosnelei, kurią kūrena lauke.
Tvarkingai nukapojęs šakeles, malkas deda į krūvą.
Paslaptinga liga Leonidą užklupo prieš ketverius metus. Pradėjo kojos neklausyti. Nuo tada jis nuo lūšnos toliau kaip keletą žingsnių nesitraukia.
Leonidui padėjo jį filmavęs M.Survila. Išrūpino invalidumo grupę, vežiojo pas gydytojus, iš savo kišenės mokėjo už tyrimus. Dabar iš invalidumo pensijos gyvena ir Leonidas, ir jo žmona Ana. Antraip seniai būtų badu mirę. Juk sąvartynas – jau nebe maitintojas.
Ana kaip tik nuėjusi į Rykantus parnešti abiejų pensijų. O Leonidas, pasiramsčiuodamas kauptuku, kuriuo kažkada rausė šiukšles, pasiekia lūšną.
Miestą pasiekia autobusu
Padėjo M.Survila ir Janinai, todėl dabar moteris gali autobusu į Grigiškes nuvažiuoti. O anksčiau ji gyvenvietę pasiekdavo pėsčiomis, dar ratelius tempdama. Beveik 15 kilometrų į ten, tiek pat – atgal.
Janina Grigiškėse renka spalvotąjį metalą, plastiką, stiklą.
Valerijų kartais kviečia viena Trakų įmonė peržiūrėti jų teritorijoje konteinerius. Iš jų Valerijus išrenka visas antrines žaliavas, kurias galima parduoti.
Gerai ir tai įmonei – susidaro mažiau šiukšlių, tenka mažiau mokėti už jų išvežimą. Bėda tik ta, kad sugedo Valerijaus dviratis, tad dabar dešimt kilometrų iki Trakų kulniuoja pėsčiomis.
Kiemai – švariai iššluoti
Ana ir Leonidas nelaukė svečių. Bet kieme nesunku pastebėti šeimininko ranką. Nugrėbti lapai, pašluota. Net dirbtinių gėlių prismaigstyta.
Lankantis čia prieš 3 metus netvarkos buvo gerokai daugiau. Dabar nebėra purvyno, kuriame kiemas skęsdavo palijus. Nebėra nešvarių bambalių, šiukšlių. Ne tik Ciklopo, bet ir kitos pašiūrės tvarkingai prikrautos malkų.
Ne tik Aną ir Leonidą, bet ir jų kaimynus tvarkytis išmokė filmavimas. „Negražu, jeigu mus parodys apsileidusius”, – paaiškina Leonidas.
Filmavimo metu netoli Leonido gyvenanti Janina net gėlių buvo pasodinusi. Prisinešė juodžemio, nes miško žemė gėlėms netinka. Ir agurkų, ridikėlių šiemet mėgino užsiauginti.
Bet agurkai užsimezgė tik trys. Per tamsu jiems, saulė beveik neprasiskverbia per lapiją.
Ir dabar Janinos gyvenimo draugas Valerijus kiekvieną rytą grėbia lapus. O žiemą kas sniegą. Janinos ir Valerijaus kieme miško tankynėje švariau nei Vilniaus centre. Tik skurdas visur bado akis. „Ką, aš po lapus vaikščiosiu? Juk šlapia, slidu. Pagrėbiu rytais po valandą, kaip mankšta išeina”, – kuklinosi Valerijus.
Į premjerą vengė važiuoti
M.Survila visus filmo herojus ketino nuvežti į „Stebuklų lauko” premjerą. Bet išdrįso tiktai Ana. Grįžusi moteris kaimynams pasakojo, kad sausakimšoje salėje kai kurie žiūrovai net verkė. Tik kaimynei Janinai šnipštelėjo, kad ašarą nubraukė ir ji pati.
M.Survila kalbino važiuoti, o Leonidas skundėsi dėl kojų, Janina atsikalbinėjo, sakydama, kad pavargusi po dienos darbų. Panašiai aiškino ir Valerijus.
„Nenorėjau, kad pirštais badytų. Juk salėje mane atpažintų”, – jau kalbėdama su „Sostinės” žurnalistais prisipažino Janina. Filme yra epizodas, kuriame ji raudodama Kūčių vakarą kviečia sūnų Sigitą aplankyti ją.
Tačiau išgirdę iš Anos susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie filmą sąvartyno senbuviai kitą kartą žadėjo nuvažiuoti pasižiūrėti „Stebuklų lauko”. Juolab kad ir M.Survila sakė dar kartą juos vešiąs.
Kamera retokai trikdydavo
„Mes nesifilmavome, mes juk ne aktoriai. Tiesiog gyvenome savo gyvenimą, dirbome darbus. Ko Mindaugas paprašydavo, tą padarydavome”, – aiškino Valerijus.
Kartu su juo gyvenanti Janina prasitarė, kad ant „Stebuklų lauko” kūrėjo kartais pyktelėdavusi, kam jis lenda su savo kamera. Bet apskritai M.Survila mokėdavo taip fiksuoti įvykius, kad vietiniai gyventojai to net nepastebėdavo. Be to, ir Mindaugas pamažu tapo kaip savas.
Labiausiai Janinai įstrigo, kaip prieš Kūčias kartu puošė prie lūšnos augančią eglę. Liepė Mindaugui kabinti juostas, nes jis buvo aukščiausias.
Po filmo premjeros Janiną Grigiškėse ėmė pažinti. Vieni žmonės švarių drabužių moteriai duoda, kiti – porą litų. Bet pasitaiko, kad ir akmenį paleidžia. Taip būdavo ir anksčiau.
Vanduo – tik Rykantuose
Iš Rykantų grįžta Ana. Suplukusi, nes 3 kilometrus tempė ratelius, kuriuose – septyni 5 litrų bambaliai su vandeniu. Moteris greitai apskaičiuoja, kad krovinys sveria mažiausiai 35 kilogramus. Į kalną jį tempti buvo nelengva.
Vanduo – viena didžiausių likusių gyventi prie sąvartyno problemų. Kol vyksta rekultivavimo darbai, vandens kartais dar atvežama prie sąvartyno vartų. Bet netrukus darbai baigsis.
Rykantuose prisisemti vandens iš čiaupo tenykščiai žmonės taip pat draudžia – visur skaitikliai, mokėti reikia.
Likę tiktai du šuliniai. Jei juos užvers, žiemą teks tirpinti sniegą, jį košti, virinti.
Ciklopas namo nebesugrįžo
Leonidas ištraukia filmo plakatą. „Šitų dviejų jau nebėra, – rodydamas pirštu į du filmo veikėjus pasakoja Lionka. – Automobilis juos partrenkė, kai ėjo į Rykantus. O štai čia dūmuose Henrikas, arba Ciklopas. Jis irgi mirė.”
Ciklopas buvo Leonido kaimynas. Tame pačiame kieme jo lūšna. Dabar joje Lionka žiemai sukrovė malkas.
Daugiausia filme matomą sąvartyno gyventojų porą Ryžą ir Kristiną užmušė automobilis kelyje Vilnius–Kaunas.
O Ciklopą rado mirusį pakeliui iš Trakų. Vyrą Grigiškėse per muštynes buvo sužaloję peiliu. Gal metus jis kentė, bet skausmai vis stiprėjo. Galiausiai Ciklopas kreipėsi į medikus. Atliko operaciją, bet grįždamas iš ligoninės namų jis nepasiekė.
Rytą Valerijus keliavo į Trakus, matė iš žolės kyšančias Ciklopo kojas. Dar pagalvojo – štai kaip anksti kaimynas prisigėrė. O grįžtantį iš darbo Valerijų sustabdė policininkai ir ėmė klausinėti apie Henriką.
Pareigūnai pasakę, kad kaimynas jau nebegyvas.
Kitus nusifilmavusius žmones įveikė pilstukas ar sąvartyne suvažinėjo šiukšliavežiai, atliekas stumdantys buldozeriai. Tokių nelaimių pasitaikė ne viena. Tik Teresa neseniai išvažiavo gyventi pas gimines į Elektrėnus. Jos pašiūrėje šalia Anos ir Leonido lūšnos dabar tuščia.
Į ateitį žiūri skirtingai
„Stebuklų laukas” prasideda nuo Valerijaus žodžių. Įteikdamas M.Survilai kortelę su savo vardu, pavarde, gimimo metais jis prašo – jeigu kas nors jam nutiktų, kad nepalaidotų tarp benamių, neatpažintų asmenų. Labai to nenori.
„Jei kas man jaunystėje būtų pasakęs, kad gyvensiu tokį gyvenimą, būčiau spjovusi tokiam žmogui į akis”, – susigraudina Janina, kuri kadaise dirbo virėja. Valerijus darbavosi autobusų parke Vilniuje, buvo tolimųjų reisų vairuotojas.
Tuo tarpu Leonidas įsitikinęs – jis su žmona šalia sąvartyno bus tol, kol gyvens kaimynai. Kai jų nebeliks, gyvenimo nebebus. Tada vyras mato vieną išeitį – parduoti 3 hektarus nuosavo miško ir nusipirkti nedidelį namą.
Filmas buvo kuriamas ketverius metus. Per tiek laiko pasikeitė ir M.Survilos gyvenimas. Iš pradžių jis į sąvartyną atvažiuodavo su jauna Vilniaus universiteto Socialinių tyrimų instituto mokslininke Donata Petružyte, kuri rinko duomenis apie vietinius gyventojus. Vėliau filmo kūrėjas pasirodydavo su būsima žmona.
Bobikas nudvėsė pavasarį
Filme šmėžuoja ir du gyventojų šunys – Bobikas ir Cyganka. Anos ir Leonido kalė lojimu vis dar praneša apie ateinančius svečius. Retai ją šeimininkai paleidžia nuo grandinės, nes palaksčiusi Cyganka labai nenoriai grįžta į būdą.
O Bobiko jau nebėra – nudvėsė pavasarį. „Gailėjau, verkiau lyg vaiko. Toks jis man mielas buvo”, – prisipažino Janina. Šunį buvo pamilęs ir M.Survila, nors Bobikas jo arčiau nei per penkis metrus neprisileisdavo.
Dabar Janinos ir Valerijaus kieme prie grandinės pririštas Maksas. Jį atvežė vilkiko vairuotojas. Nors šuniui jau buvo penkeri metai, jis prisirišo prie naujų šeimininkų.
Kiekvieną rytą išėjusi iš lūšnos Janina pirmiausia pasisveikina su Maksu.
Šis ištiesia leteną. Tas pats ritualas – ir šeimininkei grįžus iš bet kurios kelionės.
Maksas turi keistą įprotį – viską tempti į savo būdą. Todėl ir skalbinių šalia jo geriau nedžiauti. Net dubenis ėdalui ir vandeniui šeimininkai pritvirtino, nes Maksas juos įsitempdavo į savo būstą.
Šalia Makso būdos patiestas kilimas. Kol jis buvo sausas, rotveileris ir jį įsitempdavo į vidų.
Sąvartyne Maksas jau spėjo tapti daugiavaikiu tėvu. Prie įvažiavimo į šiukšlyną gyvenančios kalės nuo rotveilerio iš miesto jau susilaukė penkiolikos palikuonių.
„Negalėjau gyventi be šuns. Čia, tarp miškų, reikia su gyvu padaru pasišnekėti. Juk ir mūsų gyvenimas šuniškas”, – staiga susigraudina Janina, užsiminusi, kad naktį širdis streikavusi. Dėl to ji rytą nepakilusi, kaip įprasta, pusę penkių ir nevažiavusi į Grigiškes.
Tapo gerais draugais
M.Survila neslėpė, kad iš pradžių vietinių gyventojų buvo sutinkamas priešiškai. Bet vėliau tarp tenykščių rado draugų.
Draugu tapo ir Rička, kuris per pirmą susitikimą M.Survilą žiauriai aprėkė. Dabar Ričkos jau nebėra tarp gyvųjų.
Anot M.Survilos, negalima sakyti, kad su sąvartyno gyventojais buvo sunku užmegzti ryšius. Tiesiog reikėjo prie jų priprasti.
Iš pradžių M.Survila filmavo viską. Kai pradėjo montuoti filmą, jis turėjo 140 valandų filmuotos medžiagos. Iš jos jis sukūrė valandos trukmės filmą.
Anksčiau uždirbdavo krūvas pinigų
* Po apsilankymų šiukšlyne D.Petružytė Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Atliekų rinkėjų gyvensena: Kariotiškių sąvartyno atvejo studija” ir tapo socialinių mokslų daktare. Kartu su D.Petružyte atvažiuodavęs M.Survila sumanė kurti filmą.
* Disertacijoje D.Petružytė užfiksavo vietinių pasakojimus, kai gyvenimas sąvartyne virte virė.
* Kapstydamasis šiukšlėse vienas žmogus 2007–2008 metais uždirbdavo 2–4 tūkst. litų per mėnesį. O intensyviai darbuodamasis galėjo tikėtis ir 8 tūkst. litų uždarbio.
* Tuo laikotarpiu vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 1,5–1,7 tūkst. litų.