Žodžio pasirinkimo paaiškinimai buvo įvairūs: (durnas) „galbūt todėl, kad jį dauguma vartoja“, „dėl to, kad dažniausiai girdžiu vartojant“, „nes taip įpratau vaikystėje“, „dėl šiurkštesnio skambesio“, „nes šis žodis, mano nuomone, labiau atspindi šio žodžio esmę“ arba paprasčiausiai „senas įprotis“, „nes taip išeina“, „taip įprasta ir šnekamiausia“, „nes taip vartojama mano šeimoje“, „dažniau vartoja mano gimtinėje“, „jis trumpas ir lengvai tariamas“, „šis žodis šnekamojoje kalboje daug įprastesnis, vartojamas nesusimąstant“...
Apie „kvailį“ taip pat buvo pasakyta „nes tai plačiausiai iš keturių minėtų vartojamas žodis mano aplinkoje“, tačiau išskirtinis motyvas – „nes atrodo lietuviškiausias žodis“, „nes tai lietuviškas“, „nes tai taisyklingas lietuviškas žodis. Jį ir stengiuosi vartoti, jei jau tenka jį pasakyti“; „nes gražiausiai skamba“, „aiškus ir suprantamas“.
Būta ir palyginamųjų paaiškinimų: „Kvailas žmogus vadinasi neprotingas, o „durnas“ – grubus žodis“; „Durnius – jei kalbu piktai, piktinuosi kvailumu. Jei be pykčio – kvailys arba žioplys“; „Durnius“ – jei šneku spontaniškai, jei apgalvodama, sakau „kvailys“ ar „mulkis“.
Ne visi atsakymus pateikė lietuviškais rašmenimis: „Durnius nors ir negraziai skamba be to yra nelietuviskas, taciau kazkaip labiau sis sodis dazniau man tariasi..ir vistiek ne tokia, atrodo, baisi prasme, kaip kvailys ar kas..tikrai ziauriai skamba..“; „Man „durnius“ kažkodėl turi mažiausiai neigiamą konotaciją - tai atsitiktinai apsižioplinęs visiškai normalus žmogus“. Ir atvirkščiai: „durnius – kadangi labiausiai izeidzia zmogu“; „stipriau skamba, o jį vartojant retai norima iš laikyti korektiškumą“; „įprastas ir atrodo stipresnis už „kvailį“; „nes iš visų pateiktų variantų „stipriausias“; „nes skamba ,,aštriau“.
„Kad jis toks durnas“ žodį „durnas“ pasakyčiau labiau nei „kvailas“. „Žioplys“, „mulkis“ sakau jau kiek kitokiame kontekste.“ „Vartoju žodį „durnius“, nes jis aštriausias iš panašių apibūdinimų. Kartais vartoju ir „žioplį“, retai „mulkį“, „kvailio“ – niekada.“ „Žioplys – kai supykstu ant artimo žmogaus, nes šis žodis lyg ir švelnesnis už „kvailį“. „Kvailys“ – nepataisomai kvailas, gimęs kvailiu. „Žioplys“ – todėl, kad žiopso, nesusikaupia.“ „Žioplys – tas, kuris nėra kvailas, o tiesiog žioplas, žioplai besielgiantis.“
Taigi atkreiptas dėmesys į teikinių nelygiavertiškumą: „Durnas“ ir „kvailas“ – tai tikrai sinonimai, o kitų žodžių reikšmė siauresnė. Pavyzdžiui, „žioplys“ taikyčiau tik neapdairiam, išsiblaškiusiam žmogui.“ „Žioplys“ – ne toks užgaulus ir smagus.“ „Žioplys“, „nevėkšla“ – neįžeidžiantys, gražūs žodžiai. Vaikams dažniausiai sakau „žiopliukas“.“
Kas užsiminė apie žodžio „durnius“ nelietuviškumą neklydo – šio žodžio netgi nerastume „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (toliau DŽ), jis laikomas neteiktinu dėl hibridinės darybos siūlomas keisti „kvailiu“ ir kt.
DŽ’e teikiamos kitų žodžių reikšmės: kvailys – „kvailas žmogus; mulkis „kvailys, žioplys, neišmanėlis“, žioplys – menk. „nepastabus, negudrus, žioplas žmogus“.
Kaip matyti iš apklausos rezultatų, „durnius“ vis dėlto iš vartosenos nepasitraukė ir nesitraukia.