Ar neatsitiks taip, kad klausimą „kas pralošė Rusiją?” po kelerių metų pakeis ne mažiau skaudus galvosopis „kas pralošė Ukrainą?”. Šios šalies prezidentu tapus V.Janukovyčiui, toks nerimas įgauna vis aiškesnį pagrindą.
Politinė byla Ukrainos opozicijos lyderei J.Tymošenko, virtusi septynerių metų kalėjimo bausme, perpildė Vakarų pasaulio kantrybės taurę.
Juo labiau kad ir iki tol kilo daug abejonių, ar suartėjimo su ES tikslą garsiai vis dar deklaruojanti dabartinė Ukrainos vadovybė ketina paisyti ir europietiškų žmogaus teisių, įstatymo viršenybės, spaudos laisvės ir kitų panašių vertybių.
Todėl Europos Sąjunga šį kartą kirto iš peties. Buvo atšauktas planuotas Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus vizitas į Briuselį, ant plauko pakibo ilgai rengtos ir kone istorinėmis vadintos Asociacijos su ES ir laisvosios prekybos zonos sutartys.
Tuo tarpu Briuselyje dabar nuolat skamba vienas klausimas: „Ką toliau daryti su Ukraina?”
Ukrainos dilema jau dabar tampa tiesioginiu iššūkiu ir Lietuvos diplomatijai.
Štai prezidentė D.Grybauskaitė berods lapkritį buvo planavusi susitikimą su V.Janukovyčiumi. Tačiau, neoficialiais duomenimis, atšaukusi Ukrainos vadovo vizitą į Briuselį, Europos Komisija rekomendavo kol kas susilaikyti nuo bendravimo su šiuo lyderiu ir šalių narių politikams.
Mūsų politikos viršūnėse vyrauja Briuselio pozicijai prieštaraujančios nuostatos – esą Kijevo bent jau kol kas nederėtų griežtai bausti ir jokiu būdu negalima atsukti jam nugaros.
Seimo pirmininkė I.Degutienė atvirai pareiškė, kad Asociacijos su Europos Sąjunga ir laisvosios prekybos zonos sutarčių su Ukraina pasirašymą sieti tik su J.Tymošenko byla būtų neišmintinga.
Lietuvos Seimo vadovė net pasitelkė analogiją su Rusija. Esą M.Chodorkovskio byla įrodo, kad Maskva taip pat taiko „selektyvų teisingumą”. Tačiau dėl to juk nesustoja energetinis dialogas su Rusija ar derybos dėl bevizio režimo.
Tuo tarpu diplomatijos užkulisiuose kalbama dar atviriau – Lietuva turi savo (taip pat ir verslo) interesų Ukrainoje, o koks nors ES santykių su šia šalimi įšaldymas tų interesų neatitiktų ar net jiems tiesiogiai kenktų.
Galvosūkis „ką daryti su Ukraina” iš tiesų sudėtingas.
Viena vertus, visi minėti Lietuvos politikų ir diplomatų argumentai turi būti išgirsti.
Tačiau jiems yra ir ne mažiau svarių kontrargumentų.
Štai I.Degutienė, žinoma, teisi sakydama, kad ES neturėtų taikyti Ukrainai ir Rusijai dvejopų standartų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad toks argumentas itin lengvai gali būti apverstas ir aukštyn kojomis.
Pavyzdžiui, kai Lietuva vėl norės priminti Europai kokį nors nederamą ir mums pavojingą Rusijos elgesį, jai gali būti pasakyta, kad europietiškoms vertybėms prieštaraujantis Ukrainos elgesys Vilniui kažkodėl neatrodė toks baisus.
Jeigu kalbėsime apie interesus, dar blogiau. Juk, pavyzdžiui, būtų keista Vilniui kaltinti Prancūziją, kad ši paiso vien savo interesų parduodama laivus „Mistral” Rusijai, bet kartu dėl savo interesų nepritarti griežtai ES pozicijai Ukrainos atžvilgiu.
Ir dar. Jei Lietuva iš tiesų mano, kad Ukrainos suartėjimas su ES yra ir mūsų valstybės interesas, reikėtų gerai apsvarstyti, ar dabartiniai raginimai neužtrenkti durų Kijevui yra tokie jau išmintingi.
Mat nesunku pastebėti, kad Ukraina su Europos Sąjunga vis dažniau žaidžia Rusijai būdingą žaidimą: „Derėtis arba net suartėti mes norime, tačiau tik mūsų sąlygomis.” O tai reiškia viena – Europos nuolaidas. Mat tikras Ukrainos suartėjimas su ES, jei Kijevas nepaisys europietiškų žaidimo taisyklių, tiesiog neįmanomas.
Ar tokių nuolaidų reikia? Ir kur yra riba? Į šiuos klausimus tikrai turi būti atsakyta.
Kitaip gali atsitikti kaip su Rusija, kuri į kiekvieną Vakarų nuolaidą ilgą laiką sugebėdavo atsakyti ne kokiu nors savo geros valios žingsniu, o dar vienos nuolaidos reikalavimu.
Šia proga pasidalinsiu viena Ukrainoje gyvenančio ir šios šalies politikos užkulisius gerai pažįstančio eksperto įžvalga. Dar pačioje J.Tymošenko bylos pradžioje turėjau progos paklausti eksperto, kaip jis prognozuoja jos pabaigą.
„Viskas priklauso nuo ES. Jei Briuselis sugebės dabartinei Ukrainos vadovybei suprantama kalba paaiškinti, kad tai – raudona linija, kurios negalima peržengti, tada J.Tymošenko nebus pasmerkta. Bet tik tokiu atveju.
Dalis Ukrainos politikos ir verslo elito tikrai labai suinteresuoti suartėti su ES. Jie jau dabar ragina V.Janukovyčių apsigalvoti, motyvuodami tai europiniais interesais. Bet prezidentas klausia: „Ir ką jie mums padarys?” Taip jau yra, kad Kijevas dabar geriausiai supranta ne vienokios ar kitokios formos, bet jėgos kalbą”, – prieš kelis mėnesius mintimis dalijosi ekspertas.
Akivaizdu, kad ES kalbėdama su Ukraina raumenų kol kas nedemonstravo. O rezultatus jau žinome. Bandant atsakyti į klausimą „ką daryti su Ukraina?”, be kitų argumentų, reikėtų turėti omenyje ir tai.