Popiežius išsako štai tokius motyvus:
„Nuo pat mano kaip Petro Įpėdinio tarnystės pradžios aš kalbėjau apie poreikį atrasti tikėjimo kelionę, idant vis geriau nušviestume susitikimo su Kristumi džiaugsmą ir atnaujintą entuziazmą. Šventų Mišių, kuriomis buvo inauguruotas mano pontifikatas, homilijoje sakiau: „Bažnyčia kaip visuma, o taip pat ir visi jos ganytojai, kaip ir Kristus, turi vesti žmones iš dykumos į gyvasties vietą, link draugystės su Dievo Sūnumi, link to Vieno, kuris mus dovanoja gyvenimą, gyvenimo pilnatvę.“ Dažnai atsitinka, kad krikščionys yra labiau susirūpinę socialinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis savo apsisprendimo pasekmėmis, manydami, kad tikėjimas yra visuomeninio gyvenimo tikrovė. O iš tiesų, tikrovė jau yra ne tokia, bet to ji yra dar ir neigiama. Praeityje buvo įmanoma atpažinti vientisą kultūrinę matricą, kuri buvo plačiai priimama kartu su tikėjimo turiniu ir pastarojo įkvėptomis vertybėmis. Šiandien gi dideliuose visuomenės sluoksniuose to nebėra - dėl gilios ir daugelį žmonių palietusios tikėjimo krizės.“ (Benedikto XVI apaštalinis laiškas „Porta fidei“).
Tikėjimas išveda iš dykumos į gyvasties vietą. Bet kas gi yra ta dykuma? Anot Benedikto XVI, dykuma yra tikėjimą praradęs pasaulis. Pasaulis be Dievo. Ir štai Šventasis Tėvas nebijo pasakyti, ką daugelis nujaučiame, bet bijome pripažinti: išgyvename tikėjimo trūkumą, o Kristų atmetusios tautos liko daiktų ir jais besidžiaugiančių naivuolių dykros. Ar bent vieną tautą Europoje galėtume pavadinti krikščioniška tauta? Ar Lietuva vis dar katalikiška tauta? Tik savęs tapatinimas su kultūrine „katalikiška“ aplinka jokiu būdu nėra tikėjimas. Be to, anot Šventojo Tėvo, ir ta pati aplinka bei tapatinimosi su ja intensyvumas sparčiai nyksta. Sunkiai bepaslėpsi tikėjimo stoką už „krikščioniškos kultūros“ iliuzijos ar galią prarandančių religinių institucijų.
Tikėjimas visada yra tvirtas ir viešas apsisprendimas, o kartu ir galingas Dievo liudijimas. Šiais laikais būti ir gyventi kitoniškai nei prisako dabartinio pasaulio malonaus vartojimo normos reiškia rizikuoti savo gerbūviu ir net saugumu. Daugelis pasirenka patogią supasaulėjimo ir nekonfliktavimo su agresyvėjančiu pasauliu komfortą, tikėjimą paverčiant kažkokia malonia psichoterapine praktika. O tai ir yra krikščionišką bendrabūvį kuriančio tikėjimo išdavystė.
Popiežius tvoja šiai saviapgaulei iš peties. Kaip anuomet pagonys, šiandien mes, krikščionys, irgi stovime bedieviškoje dykroje - anapus tikėjimo vartų! Kaip tai atsitiko? Ar prieš penkiasdešimt metų prasidėjęs II Vatikano Susirinkimas neturėjo atsiverti pasauliui ir netikėjimo problemos išspręsti? Apaštaliniu laišku „Tikėjimo vartai“ Benediktas XVI kviečia sugrįžti prie pačių tekstų ir juos studijuoti Bažnyčios Tradicijos bei Magisteriumo dokumentų šviesoje. Ten atrasime atsakymus ir pamatysime per penkiasdešimt metų padarytas klaidas. Ir visi tikėjimo pakaitalai turės būti iš tikinčiųjų savimonės išrauti.
Tačiau svarbiausia – savo širdyje drįsti pagaliau atverti tikėjimo vartus ir atrasti Dievo gyvasties tikrovę. Be šios atverties, Bažnyčios Tradicijoje įvykę ir tikėjimą paliudiję susirinkimai telieka nebyliais istoriniais faktais.
Tikėjimas yra krikščioniškąją tapatybę sukuriantis veiksmas. Jei nėra tikėjimo, nyksta ir krikščionių bendruomenė, o ir krikščioniškąją tapatybę visuomenėje įstatančios lytys. Privalu atverti ir žengti pro tikėjimo vartus. Kito kelio tiesiog nebėra.