B.Lubio šeimos gyvenimą ir augantį verslą nuolat sekė žiniasklaida (video)

1995 metų balandžio 1 dieną „Lietuvos aidas“ išspausdino Aurelijos Liauškienės parengtą interviu su B.Lubiu „Vienas keliuose asmenyse...“:

„56-erių metų B.Lubys tikintis. Laikosi žodžio ir to paties reikalauja iš kitų. Rūko cigaretes „Marlboro“. Gyvena keturių kambarių bute Jonavoje ir turi namą Palangoje. Važinėja bendrovės mašina. Per tuos mėnesius, kai buvo valdžioje, įsigijo tris naujus kostiumus, bet jų nenešioja – prastai pasiūti. Mėgstą rudą ir žalią spalvas. Geria arbatą, viskį bei vyną. Turi vaikaičius Adomą ir Paulių.

<...>

- O kaip įsigijote Jonavos „Azotą“?

- Gamykla perėjo penkis privatizavimo etapus – niekas nenupirko. Po to buvo konkursas, kuriame dalyvauti galėjo kiekvienas šalies pilietis, bet privatizavome mes – 28 žmonės, nes dalyvauti konkurse niekas daugiau nepanoro. Sumokėjome 32 mln. litų. Iš kur juo gavome? Tai – užsienio paskolos gautos įvairiomis sąlygomis. Kokiomis? Jei reikės, plačiau apie tai paaiškinsiu prokuratūrai.

<...>

Iki privatizavimo vidutinis darbininko atlyginimas per mėnesį buvo 400-450 Lt, dabar – apie 900 Lt.

<...>

Sunkus premjero darbas. Žmogaus ir piliečio gyvenimas lengvesnis, man jis priimtinesnis. Nereikia, kad mane vežiotų premjerui skirtas mersedesas, aš pats galiu jį įsigyti. Džiaugiuosi, kad galėjau pasitraukti, nes politika – narkotikas, kurio atsisakyti kai kas niekaip negali.

- Darbininkai vis kalba, kad štai trisdešimt metų tą „Azotą“ statėme, o pasigriebė jį keli...

- Esu kolektyvinio mąstymo ir kolegialių sprendimų žmogus, bet kolektyvinio gyvenimo nepripažįstu. Aš linkęs gyventi su žmona, o ne su daugeliu moterų, man patinka atskiras butas, namas, tik ne bendrabutis. Tad manau, kad valdyti gamyklą reikia per direktorių, per mažą grupę žmonių. Ne per kolūkį. Darbininkas privačioje įmonėje turi tik gerai dirbti, o savininkas už tai gerai mokėti.

***

„Neseniai 60-metį atšventęs verslininkas, laikinai ėjęs Lietuvos premjero pareigas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys dieną pasineria į verslo rūpesčius, o grįžęs namo į Kauną, džiaugiasi „pagranduku“ - penkių mėnesių dukrele Viktorija.

Verslininko įpėdinės motina, antroji B.Lubio žmona, 41 metų Lidija Lubienė „Laikinajai sostinei“ sakė nenorinti būti žiniasklaidos dėmesio centre. Pasak ponios Lidijos, ją tenkina „žymaus vyro šešėlio“ vaidmuo. L.Lubienė atsisakė fotografuotis, pasakiusi, jog ji labai gerai jaučiasi, kai gatvėje niekas į ją smalsiai nedėbčioja ir pirštais už nugaros nerodo.

<...>

Nepaisant įtemptos darbo dienos, B.Lubys, jau žilstelėjęs jaunas tėvas, namo grįžta geros nuotaikos. „O tai ir yra šeimos santarvės pagrindas“, - sako dukrą verslininkui pagimdžiusi antroji žmona. Ji teigia nesiekianti tapti visuomenės dėmesio žvaigžde, nes „žvaigždės greitai gęsta“. Ji taip pat iki krikštynų neprileidžianti prie dukros svetimų žmonių. Mažąją Viktoriją ketinama krikštyti pavasarį, gegužės mėnesį.

B.Lubys garsėja tuo, kad pavydžiai saugo savo gyvenimą nuo žiniasklaidos. Išgirdęs, kad jo naująja šeima domisi „Laikinoji sostinė“, B.Lubys pagrasino skirsiąs žmonai apsaugą nuo žurnalistų.

***

„Lidija Fiodorovaitė, pagal profesiją inžinierė, su B.Lubiu susipažino prieš 10 metų ekstremaliomis sąlygomis – vykstant avarijos „Azoto“ gamykloje likvidavimo darbams. Tada jis buvo gamyklos direktorius.

Už Bronislovo Lubio Lidija ištekėjo prieš septynerius metus, kai jis tapo šalies premjeru. Jai – tai pirmoji, o B.Lubiui – antroji santuoka. Iš pirmosios santuokos Pramonininkų konfederacijos prezidentas turi 38 metų dukterį Jūratę Žadeikienę, kuri augina du sūnus.

Lidija Fiodorovaitė gimė Lietuvos rusų sentikių šeimoje, kurioje augo penkios dukterys ir sūnus. Lidija buvo jauniausia. Nepaisant to, kad tėvas buvo paprastas darbininkas ir nevengė taurelės, šeima sugebėjo pasistatyti namą, kuriame visada spindėjo švara ir tvarka. Ją palaikė geroji namų dvasia – motina. Suaugę taurelės neatsisakydavo sesuo ir brolis.

Mokydamasi Jonavos 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Senamiesčio gimnazija), Lidija buvo puiki visuomenininkė, mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorė. Ji, labiau analitikė nei humanitarė, mokėsi labai gerai. Lidija priklausė ne tik klasės, bet ir mokyklos elitui, daugelis ja žavėjosi, ji niekada nestokojo vaikinų dėmesio. Mergina ir siuvo, ir nėrė, ir labai gražiai mezgė, visada būdavo madingai apsirengusi.

Ir dabar Lidija Lubienė jaučia sentimentų gimtajam miestui ir savo mokyklai. Kai prieš keletą metų buvo švenčiamas mokyklos 20-metis, klasiokų vardu Lidija klasės auklėtojui nupirko dovaną – paveikslą ir įspūdingą gėlių puokštę. Visi pasirašė kitoje paveikslo pusėje. Bendraujant su draugais nesijautė jokio atstumo – Lidija buvo paprasta, draugiška, kaip ir prieš daugelį metų.

1981 m. baigusi Kauno politechnikos instituto (dabar – Technologijos universitetas) Chemijos fakultetą, Lidija Fiodorovaitė grįžo į gimtąją Jonavą ir pradėjo dirbti „Azoto“ gamykloje pamainos viršininke. Po kurio laiko jai buvo patikėtas centrinio valdymo pulto dispečerės darbas. Tai – gana sunkios ir atsakingos pareigos. Minėtas pultas – gamyklos smegenys.

Tačiau ne visiems darbuotojams jaunoji specialistė patiko. Ji visiškai neturėjo humoro jausmo ir nesuprasdavo replikų. Kai kuriems ji atrodė pasipūtusi ir aikštinga.

Negreit gabią darbuotoją pastebėjo žmonos paliktas, bet didžiulį pasisekimą tarp moterų turėjęs „Azoto“ vyriausiasis inžinierius, vėliau – generalinis direktorius B.Lubys. Jas visas ilgainiui nugalėjo Lidija, konkurentų ir apkalbų mėgėjų netrukus pradėta vadinti Lidočka.

Netrukus B.Lubys Lidočkai nupirko automobilį „Oka“, kad merginai būtų lengviau iš tėvų namų, kur gyveno, atsidurti pas draugą kitame miesto gale.

Kai B.Lubys, tapęs premjeru, vedė Lidiją, jonaviečiai žiopčiojo praradę amą – kodėl būtent ją? Jonavoje tai buvo didžiulė sensacija. Vieni pavydėjo, kiti dūsavo: „Na, ir pasisekė Lidočkai“.

Bene penkerius metus Lubiai laukė atskrendant gandrų, o šie vis delsė. Pagaliau gerokai anksčiau nei po devynių mėnesių gimusi dukrelė Viktorija sukėlė naują apkalbų bangą.

***

„Apie laisvalaikį jis kalba nedaug: kartais paskaito knygą, pasižiūri gerą filmą, išeina pasivaikščioti ar pasivažinėja dviračiu. Labai domisi daile, kolekcionuoja paveikslus.

„Palangoje turiu trobą, taigi vasarą stengiamės pabūti ten, paplaukioti jachta.

Bet ne visada pavyksta pailsėti. Kartais nori paprasčiausiai bare išgerti bokalą alaus, bet tik atsisėdus aplinkiniai ima kuždėtis, kone pirštais rodyti.

Toks perdėtas dėmesys vargina. Todėl kartais gana spontaniškai su šeima išskrendame atsipalaiduoti, sakykim, į Varšuvą ar Paryžių, kur manęs niekas nepažįsta“, - žinomo žmogaus gyvenimo pliusus ir minusus sveria B.Lubys.

Jo teigimu, pinigai jam reiškia laisvės padidėjimą keliais laipsniais.

„Gal todėl ir priklausau darboholikų kastai. Kad ir kaip dėl to būtų liūdna“, - vylingai nusišypso B.Lubys.

***

„Jei grįžtume į labai senus laikus, tai galiu prisipažinti, kad paskutinėse mokyklos klasėse svajojau tapti geologu. Tapau inžinieriumi. Nesigailiu nieko. Kas gyvenime įvyko – tas įvyko.

<...>

Mano interesai nėra sutelkti tik į verslą ir pinigus. Todėl sakau: „Pinigai – tik aukštesnis laisvės laipsnis“. Galiu jų turėdamas neriboti savo norų, tačiau, ar mano sąskaitoje vienas, ar dešimt milijonų, - manęs tai nejaudina. Tai nėra poza, kaip kas nors galėtų pasakyti. Štai galėjau padovanoti žmonai automobilį, kurio ji norėjo, nes malonu suteikti džiaugsmo artimam žmogui. Niekada nebūsiu absoliutus filantropas – neturiu tiek pinigų, tačiau turiu laisvę pats pasirinkti kriterijus, ką remti.

<...>

Gal ir džiaugčiausi, jei sugebėčiau tapti tikru pensininku. Tačiau sunkiai įsivaizduoju savo visišką pasitraukimą į „pensininko formulę“. Vakaruose kapitalą valdo seniai, o pačias bendroves, net koncernus – jauni. Kiek Dievas duos, dalyvausiu kapitalo valdyme. Nemanau, kad pasitenkinčiau konsultanto vaidmeniu. Geriau jau tada tik buriuoti Kuršmarėse!“