Nors niekuomet neslėpiau netikįs ta CŽV kalėjimų šmėkla, šį kartą esu priverstas pritarti garsiam žmogaus teisių gynėjui.
Priežastis – paprasta. Autoritetinga tarptautinė organizacija „Amnesty International” šį kartą atnaujinti tyrimą reikalavo pateikusi informaciją, kurią „didele naujiena” iš pradžių net viešai pavadino ne kas kitas, o patys prokurorai.
Buvo teigiama, esą nustatyti CŽV lėktuvų skrydžiai iš Maroko į Vilnių kaip tik tuo metu, kai iš minėtos Afrikos šalies į slaptus kalėjimus Europoje perkeltas garsus CŽV kalinys A.Zubaydah.
Ir koks gi Lietuvos prokurorų atsakas į tą, jų žodžiais tariant, „didelę naujieną”?
Pasirodo, vos per kelias savaites ji virto „neesmine ir negalinčia turėti reikšmės bylos sprendimui”.
Būtent tai praėjusį penktadienį pareiškė savo sprendimą paskelbę Generalinės prokuratūros atstovai.
Ir viskas. Jokių paaiškinimų, kaip čia taip viskas staiga apvirto aukštyn kojomis.
Gal „Amnesty International” informacija apie skrydžius nepasitvirtino? Prokuratūra to neteigia.
Gal skrydžiai buvo, bet A.Zubaydah šiais lėktuvais negalėjo būti gabenamas? Ir vėl – jokio paaiškinimo.
Galų gale galėjo būti ir taip, kad „Amnesty International”, vaizdžiai tariant, paskleidė savotišką „dūmų uždangą” – informaciją, kurios pati niekaip nenori ar negali pagrįsti ir jos neįmanoma patikrinti. Bet prokurorai apie tai – taip pat nė žodžio.
Kas lieka tokiu atveju? Tik pritarti H.Mackevičiui, tvirtinančiam, jog „tai yra bendros prokuratūros politikos dalis, kad tą reikalą nutildytų, kad nebūtų apie tai kalbama ir nueitų viskas tylyn”.
Aplinkybė, kad savo sprendimą neatnaujinti ikiteisminio tyrimo dėl tariamų CŽV kalėjimų Lietuvoje prokurorai jau antrą kartą lyg tyčia skelbia penktadienį prieš pat darbo dienos pabaigą, taip pat atrodo gana keista. Arba iškalbinga.
Tačiau tariamų CŽV kalėjimų istorija jau virsta ne vien prokurorų darbo mūsų šalyje parodija. Tai diagnozė visai Lietuvos valdžiai.
Prisiminkime garsųjį parlamentinį tyrimą, kuris nustatė, kad CŽV kalėjimai Lietuvoje „galėjo būti”, nors jokių įrodymų, jog kas nors buvo kalinamas, ir nerasta.
Šį kartą noriu priminti net ne šią ypač keistos logikos išvadą. Noriu priminti, kad tyrimo metu buvo nustatyti labai konkretūs įstatymų pažeidimai dėl sienos kirtimo, muitinių procedūrų ir kt.
O dabar prisiminkime, ar kas yra girdėjęs, kad kas nors būtų nubaustas už tuos konkrečius pažeidimus, kuriems normali valstybė iš tiesų neturėtų rodyti jokio pakantumo.
Apskritai kokios yra viso šio itin skambaus skandalo, vadinto net vidiniu šalies apsivalymu, pasekmės?
Ar jau galime tikėti, kad bent jau pakirstos kokios nors neteisėtos veiklos šaknys?
Bent aš, pažvelgęs atgal, pastebiu tiktai Valstybės saugumo departamento vadovybės „reformą” – vienų žmonių pakeitimą kažkam lojalesniais.
O visa kita neatrodo ypač pasikeitę.
Bet gal toks ir buvo tikslas?
Dar kartą pažvelkime atgal. Buvo politinė valia – CŽV kalėjimų Lietuvoje ieškojo net Seimas. Nors nieko nerado, visam pasauliui paskelbė, kad jie bent jau „galėjo būti”.
Bet vėliau politinė valia kažkur dingo. Ir viskas staiga nutilo. O jei kas nors nutilti nenori, juos galima pasistengti nutildyti – atsisakoma tirti net konkrečius įtarimus.
Argi tai ne diagnozė Lietuvai?