Kodėl sodžius nepatrauklus ir kaip jam atgimti? (nuotraukos)

Su tuo jaunimu, kuris gyvena kaime arba yra kilęs iš jo ir studijuoja, kuris ryžtasi jame apsigyventi palikęs miestą. Kongrese siekta išgirsti jaunimo nuomonę dėl Lietuvos kaimo ateities – kas daroma ir darytina, kad sodžiuje būtų gera gyventi.

„Daugelis jaunų žmonių nesieja savo gyvenimo su kaimu“, „Kaip jaunam žmogui gyventi kaime, jei čia jokio veiksmo nėra, pagaliau kaip jame įsikursi, jei žemės kaina užkelta, o derlingiausią supirkę užsieniečiai?“, „Valstybė per mažai remia jaunąjį ūkininką“, – iš kongreso tribūnos arba tarpu savęs kalbėjo vaikinai ir merginos.

Telktis ir būti vieningiems keičiant situaciją kaime – to jaunuoliai linkėjo sau, to jiems linkėjo vyresnioji karta.

„Tarpukario Lietuvoje jaunimas buvo labai aktyvus formuodamas ir bendrąją šalies, ir žemės ūkio politiką. Norėtųsi, kad taip būtų ir dabar – kad viską padarytume susigrąžindami bočių dainose apdainuotą gražųjį kaimą. Būkite vieningi siekdami, kad jūsų mokslas, darbas įsilietų į žemės ūkio veiklą! – atidarydamas pirmąjį Lietuvos kaimo jaunimo kongresą į jaunuolius kreipėsi ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas, kaip teigiamą pavyzdį minėdamas renginiui vadovaujantį Mindaugą Maciulevičių: – Jis iš užsienio grįžo į gimtinę, sėkmingai vadovauja kooperatyvui „Lietuvos gerovė“ ir yra tikras jaunimo lyderis – telkia šalies kaimo jaunimą.“

Gausi jaunatviška auditorija vertė žemės ūkio viceministrą Edvardą Raugalą pastebėti: „Banali frazė, kad jaunimas – kaimo ateitis, atrodo reali matant jus. Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje daug daroma, kad jaunimas grįžtų į kaimą. Kad taip būtų, priklauso nuo dviejų pusių: pirma, kad atitinkamas jėgas ir išteklius skirtų Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai ir kitos organizacijos, antra, kad jaunimas būtų vieningas, budrus kontroliuodamas, jog parama patektų į jo rankas.“

Utopinės svajonės ar galima realybė? Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė vylėsi, kad Kaimo jaunimo kongresas taps tradicija, o tai svariai prisidės bendram labui telkiant, vienijant jaunimą, ir supažindino su jos vadovaujamos įstaigos parengtomis vizijomis, kaip gelbėtinas sodžius teikiant paramą jaunoms šeimoms, pabrėždama, jog jei gerai bus Lietuvos žemdirbiui, kaimas gyvuos, ir atvirkščiai.

Dr. R. Melnikienės manymu, kaimas tampa vis labiau patrauklus dėl galimybės gyventi švarioje aplinkoje ir gauti pajamų už išaugintus, pagamintus ekologiškus maisto produktus. Taigi viena iš kaimo plėtros krypčių – ekologišką produkciją artinti prie vartotojo.

Esą būtina sudaryti sąlygas veikti šeimos ūkiams, skatinti juos gauti pajamų iš alternatyvių žemės ūkiui veiklų. Turi atsirasti kaimų plėtros galimybės žemės ūkio paskirties sklypuose formuojant kvartalus, skirtus gyvenamųjų namų statybai. Todėl supaprastintinos žemės ūkio paskirties sklypų statuso keitimo procedūros. Būtina teikti lengvatines paskolas jaunimui ir aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie ketina kaime statydintis būstą arba jį modernizuoti. Prelegentė kalbėjo apie svajonių – modernų, su žaliosiomis technologijomis – namą kaime.

Pasak jos, kad kaimo vietovių gyventojai turėtų geresnes sąlygas imtis trumpalaikių ar mažo masto veiklų, diferencijuotinas mokestis už verslo liudijimus. Taip pat esą būtina kaime kurti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos darbo vietas, jas steigti skatinti reikia ir mieste veikiančias įmones. Prie kaimo gyvinimo neva prisidėtų ir kasmetiniai nacionalinio bei regioninio masto renginiai jame.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėja Aistė Gaučytė priminė: pagal Jaunimo pagrindų įstatymą, jaunimu laikomi 14-29 metų asmenys, tokių šalyje – daugiau nei 800 tūkst., ir minėjo Jaunimo politikos plėtros savivaldybėse, Nacionalinę jaunimo verslumo ugdymo ir skatinimo programas su skambiais tikslais. Tai yra – garantuoti įvairaus jaunimo poreikius atitinkančias socialinės apsaugos, švietimo, kultūrinių poreikių tenkinimo aplinkas, garantuoti galimybę dalyvauti darbo rinkoje, formuoti teigiamą požiūrį į šeimą, gyvybę ir pan.

Prelegentė jaunimą skatino aktyviai dalyvauti regionuose veikiančiuose Apskrituosiuose staluose, savivaldybių jaunimo reikalų tarybose (pastarosios veikia ne visose 60 savivaldybių – tik 55), siūlė didesnį savarankiškumą suteikti bendruomenėms – kad jų veikla priklausytų mažiau nuo tiesioginės valdžios paramos, o daugiau nuo bendrų gyvenamosios vietovės tikslų.

„Norint gyventi kaime reikia turėti specialybę“, – sakė Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio mokymo ir orientavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Juozas Gaudiešius, minėdamas, jog šalyje yra 78 profesinio ugdymo įstaigos, iš jų – 39 rengiami žemės ūkio ir kitų kaimui reikalingų profesijų specialistai: siuvėjai, virėjai, kirpėjai. Kaimo jaunuolius mokytis profesinėje technikos mokykloje jis ragino primindamas, jog baigus ją pridedamas papildomas balas stojant į aukštąją mokyklą, o du balai – stojant į kolegiją. Populiariausios profesijos kaime esančios technikos priežiūros verslo darbuotojo, technikos šaltkalvio remontininko, kaimo turizmo darbuotojo.

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos (JŪRS) pirmininkas Pranas Žymančius pastebėjo, jog masiška emigracija parodo, kokia iš tiesų yra Vyriausybės politika jaunimo atžvilgiu.

„Tačiau galbūt ir mes per mažai reiškiamės, kad parašytosios strategijos būtų įgyvendintos?“ – klausė jis, minėdamas kaime savo interesus turintį stambųjį kapitalą, kuris skverbiasi į žemės ūkio gamybą ir kuriam nelabai rūpi jaunas ūkininkas. Pasak P. Žymančiaus, kaimas tik tada bus patrauklus gyventi, kai jam reikės ir mokytojų, medikų. Ūkininkavimui visiškai nepasitarnauja valstybinės žemės įsigijimo įstatymas. Matyt, ne veltui spragos jame paliktos. Jos paliktos tam, kad stambus kapitalas supirktų žemes, nepalikdamas galimybės jų įsigyti jaunam ūkininkui.

Pasak JŪRS vadovo, pseudoūkininko, kuris supirkinėja žemes, dėmė krenta ant dorai ūkininkaujančiųjų. Kaime trūksta ūkininkaujančiųjų ir verslą kuriančiųjų todėl, kad tai nėra skatinama. Atsakomybę už emigraciją turi prisiimti ir buvusios Vyriausybės, ir esama. Jei jaunas žmogus bando ūkininkauti ar verslą kurti, tuoj jį užgriūna biurokratizmo našta – begalė ministro įsakymų, žurnalų pildymų. Tai atgraso jauną žmogų ką nors veikti.

„Manau, mūsų valstybė be jaunimo neturi perspektyvos. Kaime turi gyventi visoks jaunimas – ne tik ūkininkaujantis!“ – teigė P. Žymančius, ironiškai pridurdamas sėkmingo gyvenimo kaime veiksnius: kad į jį atsigręžtų Vyriausybė, per javapjūtę nelytų ir žiemą neiššaltų pasėliai.

Jonavos r. Ruklos vaikų beisbolo organizacijos vadovas Vladimiras Kornijevskis pageidavo, kad ŽŪM finansuotų jaunimo programas, atkreipė dėmesį, jog jaunimui neįdomu vietos veiklos grupės organizuojami renginiai, kvietė per bendrojo lavinimo mokyklų pilietinio ugdymo pamokas kalbėti apie tai, ko šiandien reikia žmogui, taigi ir jaunam.

Lina Misiukonytė ir Benediktas Grinčinaitis pristatė jų paruoštus ir už europines bei nacionalines lėšas įgyvendintus projektus Šilutės rajone: „Jaunimo iniciatyvos Šilutės kraštui“, „Viešosios erdvės Rusnės saloje įrengimas, pritaikymas inovatyviam laisvalaikiui“, kitus. Tai, pasak prelegentų, padeda jaunimui likti gerinamos aplinkos vietovėse. Projektinės veiklos patirtimi dalijosi ir Ramūnas Siniauskas iš Jurbarko r. vietos veiklos grupės „Nemunas“: „Savanorių komanda autobusiuku kaimų jaunimui „atveža“ tai, ko jis pageidauja: gitaros, karaokės pamokas, regbio treniruotes.“

Modesta Petrauskaitė ir Domas Petrulis iš Panevėžio apgailestavo, kad jaunimo veiklai rajone skirta tik 5 tūkst. Lt. Anksčiau buvo skiriama 30 tūkst. Lt. Iš rajono 10223 jaunuolių – 971 bedarbis. Dauguma išvykusiųjų studijuoti negrįžta, nes kaime nemato gyvenimo perspektyvų: trūksta organizacijų, kurios jaunimui siūlytų jų interesus tenkinamos veiklos.

D. Petrulis kvietė: jaunuolius – jungtis į asocijuotas struktūras; Vyriausybę bei Švietimo ir mokslo ministeriją – investuoti į jaunimą jį šviečiant, kaip vystyti projektinę veiklą; bendruomenes – sudaryti galimybę atsiskleisti jaunimui.

Iš Vilniaus į kaimą su šeima gyventi persikėlęs Tomas Tomilinas piktinosi dr. R. Melnikienės ekologiško gyvenimo būdo perspektyvomis: „Ekologinis ūkininkavimas – turtingųjų privilegija, nes tik turtingieji įperka ekologišką maistą. Ekologija tik tada gyva, kai pusė šalies gyventojų gyvena kaime, pusė – mieste!“ Jaunasis ekologinio javų ūkio savininkas Tadas Mockus pageidavo didesnio Vyriausybės dėmesio šeimos ūkiams: „Pradėti ūkininkauti nėra lengva. Prašyčiau žemės ūkio ministeriją padėti man perdirbti pačiam, ką užauginau. Juk didžiąją dalį pelno susižeria perdirbėjai.“

Ramūnas Jurkus iš Rietavo bodėjosi, kad jaunasis ūkininkas, kartą pasinaudojęs europine parama, daugiau negali jos tikėtis. Gintautą iš Telšių domino avininkystės perspektyvos. Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Talmantas patikino, jog jos geros: 32,7 mln. Lt europinės paramos bus perskirstyta mėsininkystei, kita vertus, statant namus tarp rąstų jau klojama vilna, ne samanos.

„Kaip gyvensime kaime, 50 proc. priklauso nuo gamtos, 50 proc. – nuo valdžios“, – tęsė J. Talmantas.

Tvirtindamas, jog artimiausioje ateityje neliks žemės ūkio specialistų, kritikavo krepšelių sistemą, užkertančią kelią kaimo jaunimui įstoti į aukštąsias mokyklas, taip pat kaimiškų vietovių pedagogus, nesistengiančius gerai išmokyti savo ugdytinių, pasigedo profesinio orientavimo. Pasak jo, žemės ūkio mokslą ir mokymą turėtų kuruoti ŽŪM.

 „Ar gamtosauga padėjo kaimui? Sunaikinti tik padėjo! Per 20 metų nė viena ferma nepasistatė ir nepadaugėjo gyvulių, nes neįkandami gamtosaugos reikalavimai! Kai jaunas specialistas atvažiavau į kaimą, man buvo suteiktas butas, gavau padorią algą. Dabar pensininkė gauna 600 Lt, o jaunas specialistas – 800 Lt. Nė socialinio būsto neturi. Kaip jam šeimą kurti arba išlaikyti? Kai šiuos klausimus išspręsime, gerbiamoji Agrarinės ekonomikos instituto direktore, tada ir gyvuos kaimas! Kai visi bendrai spręsime problemas, tada ir priartinsime kaimą prie miesto!“ – karščiavosi Ūkininkų sąjungos vadovas.

Revoliucingai ryžtingu, bet žaviai giedru, koks priguli akademinei jaunystei, kalbos tonu mintis dėstė Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) studentų atstovybės prezidentas Antanas Girčys ir projektų koordinatorius Vaidas Bartusevičius, vienas po kito skaitydami bendrą pranešimą: „Daugelis jaunų žmonių nesieja savo gyvenimo su kaimu. Kodėl?

Jaunimo galimybės mieste ir kaime skirtingos. Kaimo jaunimas negali užsiimti mėgstama veikla ir savęs realizuoti – kaime nėra tokios saviraiškos kaip mieste, dažniausiai tenka dirbti nepatrauklų ir sunkų darbą. Jaunimas, žinodamas, kad baigus aukštąjį mokslą bus sunku pradėti verslą kaime neturint pradinio įnašo arba ūkio, renkasi valstybei nereikalingas, tačiau populiarias specialybes.

Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos taikoma studijų krepšelių sistema nemotyvuoja abiturientų rinktis žemės ūkio specialybių, nes baigus aukštąjį mokslą nėra reikiamų sąlygų kaime. Jas galėtų sudaryti valstybė. ASU įsikūręs mokslo, studijų ir verslo slėnis „Nemunas“ skatina jaunimo verslumą, todėl tikimės, kad jaunimas ateityje ne vien ieškos darbo vietų – ir kurs jas.

Ar šiuo metu pakanka galimybių įgijus aukštąjį universitetinį išsilavinimą kurti šeimą ir verslą kaimo vietovėje?

Įstojęs į universitetą abiturientas iš neturtingos šeimos ir negavęs valstybės finansuojamos vietos yra priverstas imti paskolą. Baigęs mokslus jau turi skolą valstybei, todėl negrįžta į kaimą, bet renkasi ne pelningesnį, tačiau lengvesnį būdą uždirbti pinigų.

Atsižvelgdami į studentų nuomonę teigiame, jog paskatos jaunimui grįžti į kaimą būtų: pirma, keičiama dabartinė krepšelių dalinimo sistema žemės ūkio specialybėms; antra, teikiama parama kaimo verslui, kai to imasi kaimo jaunimas; trečia, teikiama parama jauniesiems ūkininkams, kai jie gyvena kaime.

Esame tikri, kad universitetų sujungimas nebūtų tikslingas, nes, Kaune ir Vilniuje palikus 2–3 universitetus, dabartinės populiarios studijų programos taptų nekokybiškos – juk tarp universitetų neliktų konkurencijos, o nepatrauklioms, tačiau valstybės ūkio sektoriui reikalingoms studijų programoms gali iškilti reali grėsmė išnykti...

Manome, kad reikia pradėti ne nuo universitetų tinklo optimizavimo, bet, atsižvelgiant į mažėjantį gyventojų skaičių, – optimizuoti ministerijas...“

Šeimos ūkininkų sąjungos vadovo Vido Juodsnukio nuomone, kaime daugiau žmonių gyventų, jei būtų sudarytos sąlygos gyvuotų vidutiniams šeimos ūkiams. Tokie vyrauja Europoje: „Lietuvoje nueita visiškai ne tuo keliu... Jaunimas bėga iš kaimo, nes jame nėra ką veikti. Jei pajus, jog čia galima uždirbti, ir grįš.“ Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius sutiko, kad šeimos ūkis perspektyviausias, nes mišrus, ir kvietė jaunuosius kongreso dalyvius neleisti tėvams ar seneliams atsisakyti sodybos, ūkio pažadant: „Ūkį perimsiu aš.“ Pasak ministro, Žemaitija – šeimos ūkių kraštas.

Atsakydamas į klausimą dėl kaimo vietovių abiturientų galimybės įstoti į aukštąsias mokyklas, K. Starkevičius pritarė J. Talmantui, jog tai pedagogų problema.

„Turime burtis, bendrauti ir gyvenimo kaime problemas kelti nacionaliniu lygiu“, – kongreso pabaigoje jaunimą kvietė M. Maciulevičius, minėdamas svarbiausią, jo žodžiais, renginio organizatorę ŽŪR Kaimo plėtros skyriaus vedėją Guodą Burokienę.

Iš salės pasigirdo nuomonė, kad diskusija apie kaimo problemas ir jų sprendimo būdus veiksmingesnė būtų susirinkus vien jaunimui.