Riešutmedžiai – jau vaismedžių konkurentai

Poetas Marcelijus Martinaitis jau dešimt metų savo draugus, pažįstamus ir giminaičius vaišina savo sode užaugintais graikiniais riešutais.

„Mano riešutmedžio vaisiai neprilygsta parduodamiems prekybos centruose ar turgavietėse, jie daug skanesni.

Ypač gausus buvo šių metų derlius, apie 100 kilogramų riešutų užderėjo! Tik rugsėjį paskutinius baigiau rinkti”, – sakė 75 metų poetas.

Iš Švedijos Gotlando salos atsivežtas graikinis riešutmedis M.Martinaičio sode auga jau daugiau nei du dešimtmečius.

Pusmetrio sodinuką jam davė pažįstamas švedas.

Poetui egzotiškas augalas niekada nekėlė rūpesčių – jis yra puikiai prisitaikęs prie mūsų klimato, nebijo šalnų, nėra jautrus, jam nereikia išskirtinių trąšų.

Tik reikia juodžemio, priemolio. Smėlis turbūt nepatiktų.

Užaugo medis stambus kaip ąžuolas labai greitai. Tik vaisių teko laukti apie 10 metų.

Į Europą prieš maždaug tūkstantį metų šiuos riešutus pirmieji atvežė graikai. Nuo to ir kilo jų pavadinimas.

Graikiniai riešutmedžiai – ilgaamžiai, auga 400–500 metų, o kartais ir 1000–2000 metų.

Vaisius riešutmedis dažniausiai pradeda vesti 15-ais metais ir išlieka vaisingas apie 200 metų.

Suaugęs riešutmedis kasmet gali sunokinti 200–300 ar net 500 kilogramų riešutų.

Telšių rajono Kaunatavos miestelio ūkininkai, dešimtmetį gyvuojančio medelyno savininkai Remigijus ir Virginija Gailiai savo 6 hektarų ploto sodyboje Pavirvytės kaime augina ir graikinį riešutmedį, ir tris lazdynų krūmus.

Pirmasis jų sodyboje atsirado graikinis riešutmedis – vos 30 centimetrų ūgio daigelį sutuoktiniai prieš dešimt metų atsivežė iš Lenkijos.

Dabar augalas jau ištįsęs iki beveik 5 metrų ir turi 6 metrų skersmens lają.

Šiemet šeimininkus jis nudžiugino pirmaisiais žiedais ir pirmuoju derliumi.

„Neseniai radome nukritusius apie 15 riešutų. Visi žalia luobele, panašūs į kaštonus.

Padėjome dviem savaitėms sausai ir šiltai, kad padžiūtų. Tada pranyks kartumas – bus skanūs ir saldūs”, – pasakojo penkiasdešimtmetė V.Gailienė.

Ji labai džiaugiasi, kad auginti graikinį riešutmedį nesudėtinga: tereikia parinkti apsaugotą nuo vėjo, aukštesnę vietą, kad vanduo į ją nesubėgtų ir neužsistovėtų.

Tinka akmenuota dirva, o prieš sodinant į paruoštos duobės dugną patariama primesti skaldos, plytų, statybinių duženų, riedulių ar kito balasto, kuris trukdytų liemeninei šakniai augti ir skatintų šoninių šaknų – maitintojų vystymąsi.

Kol dar jaunas, riešutmedis gali nukentėti nuo stiprių šalčių, nes nereikia pamiršti, kad jis kilęs iš pietų kraštų.

Nušalęs ir tarsi po gaisro atrodantis medis pavasarį vėl išleidžia naujas šakeles, nes turi puikią savybę – stiebe gausu miegančių pumpurų, kurie po įvairių pažeidimų ar nušalimų sugeba greitai atželti, atsinaujinti.

„Visus pirkėjus perspėju, kad graikiniam riešutmedžiui reikia palikti daug erdvės.

Jis užauga labai didelis, kaip ąžuolas.

Aišku, šakas visuomet galima pagenėti, tačiau rekomenduojama aplink graikinio riešutmedžio sodinuką 20 metrų spinduliu nieko nesodinti.

Jis ne tik milžiniškas, bet ir nemėgsta kaimynų – tiesiog užgožia kitus medžius. Kalbama, kad nė viena obelis negali augti arti riešutmedžio. Tai – medis vampyras”, – sakė V.Gailienė.

Kaip teigiamą šio medžio savybę ūkininkė įvardijo tai, kad jo nepuola jokios ligos ir kenkėjai, dėl specifinio lapų skleidžiamo aromato jį aplenkia įkyrūs uodai, musės, erkės, bitės.

Įdomu tai, kad ant riešutmedžių lapų patekę mikrobai žūsta per keliolika sekundžių, o iš riešutmedžio lapų pagamintu nuoviru nuo amarų purškiami kiti medžiai.

Ūkininkų pora graikinių riešutmedžių sodinukais prekiauja jau penkerius metus. Per metus parduoda iki 100 vienetų.

Vienas medelis kainuoja apie 20 litų.

„Miesto žmogus neturi vietos jam pasodinti, o ir derliaus reikia ilgai laukti. Todėl pirkėjai dažniausiai įsigyja vieną, daugiausia – du daigus.

Pasak jos, žmonės noriai perka lazdyną, jo sodinukų pavyksta parduoti penkis kartus daugiau nei tiek pat kainuojančio graikinio riešutmedžio.

Pas V. ir R.Gailius sodyboje prieš penkerius metus pasodinti trys iš Ispanijos kilusios ‘Barselona’ veislės lazdynai pirmąjį derlių davė trečiaisiais metais.

„Po du kibirus riešutų kasmet rugsėjo pradžioje prirenkame.

Riešutai yra dvigubai stambesni nei miško, juos galima iškart valgyti. Tačiau man pačiai miško lazdynų riešutai yra gardesni”, – sakė V.Gailienė.

Per penkerius metus kiekvienas lazdynas iš metro dydžio sodinuko su 3–4 šakelėmis išaugo į maždaug 2 metrų aukščio stambų šakotą krūmą, kurio laja dydžiu panaši į slyvos.

„Skirtingai nei graikinis riešutmedis, lazdynui patinka derlinga, trąši žemė ir jis yra „draugiškas aplinkai” – nėra pastebėta, kad jis ar jam kas nors kenktų, trukdytų.

Lazdynų sodinukus patariama sodinti 1,5–2 metrų atstumu vieną nuo kito.

„Lietuvoje sodinti prie namų riešutmedžius madinga jau ne vienus metus. Jei tik kas turi pakankamai vietos, būtinai įsigyja riešutmedį”, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Obelevičius.

Iš pasaulyje esamų dvidešimties rūšių Lietuvoje auginamos penkios ir keli hibridai. Kauno botanikos sode auga ir kasmet dera septyniolika trečiosios kartos riešutmedžių, kurių amžius – 50–55 metai.

Jie visi išauginti iš riešutų, atsivežtų iš įvairių tuometės Sovietų Sąjungos botanikos sodų. Šioje kolekcijoje – pilkasis, mandžiūrinis, juodasis, lipnusis, širdžiavaisis ir graikinis reišutmedžiai.

„Visi, išskyrus graikinį, turi tokį kietą kevalą, kad jo net voveraitės neįveikia”, – sakė K.Obelevičius.

Pasak jo, viena vertingiausių ir dažniausiai auginamų riešutmedžių rūšių – graikinis riešutmedis.

Dažniausiai Lietuvoje auginamos dvi jo veislės: žemaūgis ‘Ideal’ ir ‘Korenovskij”.

Priskaičiuojama apie dvidešimt lazdyno riešutų rūšių.

Lazdynų krūmai užauga 2,5–8 metrų aukščio, vaisius pradeda vesti 7–8 metais ir gausiai dera maždaug tris dešimtmečius.

Be įvairių organizmui būtinų vitaminų ir mineralų, lazdynų riešutuose yra apie 60–75 proc. riebalų, 15–20 proc. baltymų ir 3–5 proc. angliavandenių.

Lazdynų riešutai yra kaloringesni už duoną, kiaulieną, natūralų pieną, šokoladą.

Lazdynų riešutuose esantys vertingi ir lengvai virškinami baltymai kiekiu ir sudėtimi prilygsta mėsai.

Norintiems užsiauginti lazdyną prie namų patariama jo sodinukų nusipirkti iš medelynų.

Paprastai jie parduodami jau paauginti, su 4–5 šakelėmis.

Skiepytus, medelio formos lazdynus patogu prižiūrėti: naikinti piktžoles ir kenkėjus, tręšti (lazdynų šaknys išsidėsčiusios negiliai, 30–40 cm gylyje ir labai mėgsta tręšimą ir laistymą), skinti derlių ir minimaliai genėti.

Specialistai rekomenduoja sodinti ne vieną, o bent dvi tris veisles. Kryžmadulka užtikrins geresnį derėjimą.

Jei pasirinkote paprastąjį miško lazdyną, jo galite pasisodinti iš atlankų – vasarą išleistų žalių ūglelių.

Tereikia nuskabyti vieną du ūglelius ir sukišti juos į trąšią, vidutinio sunkumo dirvą ir reguliariai laistyti.

Lazdynai mėgsta šiltą ir gerai saulės apšviečiamą vietą. Ypač tinka keletą lazdynų pasodinti nuokalnėje arba sodo pakraščiuose kaip užtvarą nuo vėjo.

Pasodinus sode lazdyną pravartu iš miško, iš po derančio lazdyno, parsinešti kibirą žemės. Beje, ši labai puri ir trąši žemė puikiai tinka pomidorams sodinti.

Paprasčiausias būdas: pavasarį, nutirpus sniegui, patikusius ir kokybiškus negliaudytus riešutus reikia 24–28 valandas palaikyti vandenyje (vanduo juos turi apsemti) ir po to pasodinti į dirvą 5–7 centimetrų gylyje.

Kitas, šiek tiek sudėtingesnis: pirmosiomis balandžio dienomis sudėti riešutus į stiklinį indą, užpilti vandeniu (ištirpusio sniego, lietaus ar upės) ir palaikyti 1–2 paras kambario temperatūroje, kas 12 valandų keičiant vandenį. Paskui išmirkusius riešutus 15 parų neišnešant iš kambario reikia palaikyti drėgname smėlyje (supiltame į kibirą su skylutėmis dugne ir šonuose). Per tą laiką riešutai išleidžia šaknis ar net daigelius. Jie jau tinkami sodinti. Sodinti reikėtų 7 cm gylyje, kas 10 metrų vieną nuo kito. Riešutmedžio daigas iš žemės išlįs po 2–3 savaičių, o rudenį jau bus 10–15 cm dydžio.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais nepatariama gausiai laistyti riešutmedžių sodinukų, nes jie taps neatsparūs žiemos šalčiams. Po metų paaugusį sodinuką reikia apgenėti, antraip jis augs kaip krūmas.

Trečias būdas: sėti ką tik surinktus riešutus ir tam geriausias metas – spalio, lapkričio mėnesiai. Sėjama į 8–10 cm gylio vagas ar duobutes. Daigai žemės paviršiuje pasirodo gegužės mėnesį. Pirmaisiais metais jie auga gana lėtai, vėliau stiebiasi sparčiau ir trimečiai būna jau 1,5–2 metrų aukščio.