Prieš dešimtmetį JAV romanistas J.Franzenas parašė romaną „Pataisos” („The Corrections”), kurio veiksmas rutuliojasi Lietuvoje.
Mus iki plaukų šaknų užgavo tai, kad lietuviai čia valgo arklieną, gyvena be elektros, nuolatinės ekonomikos krizės sąlygomis, o išgalvota mūsų santvarka vadinama pažengusiu neotechnofeodalizmu.
JAV kabelinis kanalas HBO pranešė kursiąs naują serialą pagal šį J.Franzeno romaną. Ar piktinsimės seriale išvydę siurrealistinį Vilnių, krečiamą energijos tiekimo sutrikimų ir nusikaltėlių gaujų karų?
Serialo scenaristams mūsų gyvenimas sufleruoja ne tiktai vampyrišką Telšių kapinių istoriją. Čia yra neliečiamybės lygį pasiekusi teisėja, kuri sąmoningai ragina pažeisti įstatymą, nurodydama savo pakalikams sekti jai neįtikusius žmones.
Čia yra masių ir prezidentės dievinamas generalinis prokuroras, kuris pėsčiųjų perėjoje gali automobiliu taranuoti moterį, „padarydamas tik nesmarkų kūno sužalojimą”. Bet jis yra nepakeičiamas. Žinant, kiek laiko užtruko tokį rasti, jo klono kitame užkampyje tektų ieškoti iki kadencijos pabaigos.
Vis dėlto kas vyksta Lietuvoje?
Lygiai prieš 23 metus Sąjūdžio suvažiavimas oficialiai paskelbė Atgimimą. Dabar Lietuvoje vyksta Kontratgimimas. Jo tikslas – suvaryti laisvės džiną, vadų ir vadukų kritiką atgal į butelį.
Kontratgimimo sąvoka ir papildo pažengusio neotechnofeodalizmo terminą, ir iliustruoja mūsų bėdą. Ne miršgyvė ekonomika, net ne savižudiška socialinė politika, projektuojanti metinį „Sodros” biudžetą su 2,71 mlrd. litų deficitu, yra didžiausia mūsų problema.
Tokių problemų turi visas pasaulis, bet jos išsprendžiamos, jei tik bendruomenė atpalaiduoja laisvų žmonių kūrybinę energiją. Lietuvos problema Nr.1 – visuotinė baimės atmosfera. Baimės virusas, plintantis oru ir telefono laidais.
Dvispalvis pasaulis, kuriame į žmogų, kiekvieną jo veiksmą žiūrima įtariai, per balta–juoda, savas–priešas patikrą.
Klasikinis pavyzdys: kaip premjeras užsipuolė prieš Kazokiškių sąvartyną protestavusių žmonių lyderį D.Dambrauską. Nupirktas. „Rubicon Group”. Kažkada buvo A.Zuoko partijoje.
Jei koks lietuvis ir turi kitokią nuomonę nei valdžiažmogis, jis prie tokios išvados negali prieiti pats. Toks lietuvis gali būti tik nupirktas. O juk D.Dambrausko tėvas nuo konservatorių partijos įkūrimo yra Tėvynės sąjungos narys, buvo policijos sumuštas.
Kur visuomenę stumia dvispalvio pasaulio praktika? Į madą tokiu greičiu grįžta Cz.Miloszo aprašytas ketmanas (žmogus, slepiantis savo įsitikinimus), kad tai turėtų kelti šiurpą. Bet nekelia.
Kodėl D.Grybauskaitė yra ir dar ilgai bus tokia populiari?
Tokių kaip D.Grybauskaitė – dauguma tarp tų, kurie mėgaujasi galios žaidimais. Prezidentės metodus taiko net tie, kurie ją keikia.
Nepakanta kritikai, nuomonių įvairovei, patvaldiška panieka žemiau stovinčiam, troškimas ne tik nugalėti, bet kuo labiau pažeminti.
Kodėl nuolat vis ištraukiamas signatarų rentos klausimas? Tie, kurie vykdo Kontratgimimą, bijo, jie trūks plyš trokšta sunaikinti paskutinius, net nuėjusius nuo politinės arenos Atgimimo mohikanus, drįstančius kartais pasakyti kitokią nuomonę apie Lietuvos valdymą, nepagarbą įstatymui, vagystes arba vis labiau vasališkėjančius santykius su Kremliumi.
Kontratgimimas šliaužia visu frontu. Naujoji „zekų” visuomenės atmaina – amžinai rėkaujantys ant kitų ir aprėktieji, kurie išsivadavimo ieško ne atviroje politinėje kovoje, o feisbukuose, anoniminiuose „komentaruose” ar Londone – jau beveik sukurta.