Be jokios abejonės, buvo galima tikėtis kažko panašaus, staigaus posūkio, kažkokio užtrumpinimo. Taigi, manding, dabar nėra reikalo besiveržiant įrodinėti tai, kas akivaizdu savaime, bandant iš po lapų atkasti visiems žinomo dalyką – kam tokia įvykių eiga yra naudinga, kieno interesus visų pirma tenkina?
Atkreipsiu dėmesį į kitą, čia pat išryškėjusį momentą, jog gamta vis tik nemėgsta tuštumos ir visur siekia tokio ar kitokio balanso. Generalinei prokuratūrai panaikinus J.Furmanavičiaus šmeižto bylą, liūdnai žinoma Kauno teisėja N.Venckienė iškart pradėjo rinkti parašus po peticija prokurorui, reikalaujant iškelti bylą E.Čiuldei, inkriminuojant šių eilučių autoriui prezidentės apšmeižimo faktą.
Peticija yra patalpinta internete, be to, kelionėse po miestus ir kaimus, populiarinant knygą apie savo brolio „žygdarbį“, minėtoji teisėja ragina pasirašyti po pateikiamu vadinamosios peticijos tekstu. Kitas klausimas, ar taip gretindamas įvykius pats autorius nesusireikšmina, bandydamas pateikti save kaip herojų, kai jo įtakos laipsnis visoms aplinkybėms yra lygus beveik nuliui?
Iš tiesų, nejaukiai jaučiuosi ne savo kailyje, nesu nusiteikęs ilgėliau dėvėti nei herojaus, nei antiherojaus kaukės. Nesijaučiu vertas tokio masyvaus dėmesio iš kariaunos, kurios prisibijo arba kuriai pataikauja net aukščiausieji šalies pareigūnai. Pernelyg man didelė garbė, tačiau, kita vertas, nepraleisiu geros progos dar kartą, patikslintu pavidalu išsakyti savo pastebėjimus, iššaukiančius, kaip matome, anosios pusės įniršį.
Vadinamosios peticijos tekste man yra priekaištaujama dėl to, jog išdrįsau pasakyti, kad prezidentė savo stotu pridengia nusikaltimų irštvą. Galimas daiktas, ieškodamas diplomatiškesnių išsireiškimų, anąsyk buvau nepakankamai tikslus, linkęs apeiti skaudžiausius kampus. Ką dabar, esant progai, galėčiau pridurti?
Niekados nedrįsčiau pavadinti nusikaltimų irštva namų, kuriuose užgimė ir užaugo net ir didžiausias nusikaltėlis, atnešęs beribį skausmą kitiems, nedrįsčiau taip apibendrintai pavadinti net žudiko giminės. Tačiau kaip kitaip, tarkime, paslepiant po eufemizmu, galima būtų įvardyti šutvę, kuri iš nesveikos, švelniai tariant, vaizduotė nusikaltėlio pasidarė ikoną, sukūrė košmarišką žudiko kultą.
„Drąsiaus kelias“ – taip pavadintas giminės ir apkvailintų žmonių telkiamas sambrūzdis, siekiantis tapti partija ar pan. Taigi žudiko pavyzdys čia yra iškeliamas į klano, besiorganizuojančio į partiją, pavadinimą, iš augančio lavonų skaičiaus siekiama susikrauti politinį kapitalą Ar gali būti klaikiau? Bent jau mano vaizduotė toliau nebeneša, drįsčiau pasakyti, jog tai yra ribinis iškrypavimo atvejis, atsirandantis forsuotu būdu išnaudojant žmonių silpnaprotystę.
Be jokios abejonės, prezidentė užsistojusi Kauno teisėją didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo nusikaltėliškų nuotaikų fono išaugimui. Jeigu kada nors specialiai keliamas triukšmas ir dūmų uždangos išsisklaidys, mums visiems bus dėl to gėda. Nesu toks įtarus ir susireikšminęs, kaip atrodau iš pirmo žvilgsnio, taigi nemanau, jog minėta peticija, reikalaujanti teisti tavo, skaitytojau, nuolankų tarną, yra aprobuota iš viršaus, suderinta su įsižeidusių pareigūnų užmačiomis atsiteisti.
Kaip atrodo, viskas yra daug paprasčiau ir klaikiau. N.Venckienė neva reveransu atsiliepia į ankstesnį prezidentės D.Grybauskaitės reveransą, regis, siekdama įpiršti tokią ar panašią nuomonę – „dabar esame surištos viena virvele“.
Norite tikėkite, norite ne, bet man pagailo prezidentės D.Grybauskaitės dėl tokio grubaus Jos Ekscelencijos vardo kompromitavimo, kai ją stoja ginti Košmarų gatvės giminė su visa pumpuojamo falšo atmosfera. Neatmesčiau ir tos galimybės, jog tokiais veiksmais sąmoningai siekiama užstatyti prezidentės vardą, pakerštauti, tarkime, dėl to, jog prezidentė nepakankami nuoširdžiai gina giminės interesus.
Kita vertus, nesunku įsivaizduoti jauną, siekiantį žaibiškos karjeros prokurorą, kuris būtų linkęs suvaidinti rimtai reaguojantį pareigūną į vadinamosios peticijos kliedesius.
Pagyvensim – pamatysim. Prisipažinsiu, jog esu toks drąsus (?) dėl to, jog bijau. Iš tiesų, bijau erkių, žmonos (kai supyksta, jog kritiškai atsiliepiu apie prezidentės veiksmus ), banditų, ypač tų, su mantijomis, bijau kvailių, - nors nesu joks protingumo kriterijus, - ir bailių, tačiau labiausiai bijau bijoti.
Kai per Lietuvą žengia nešvaros kariuomenė, viską išmėšlinanti aplinkui, anksčiau ar vėliau ateina laikas pasirinkti net ir tokių baimių apsuptyje. Mūsų baimės dėl reputacijos, ramybės ir kitų gėrybių yra jų, mėšlinčių, pagrindinis ginklas.
O vis tik įdomu – kaip minėta peticija yra pavadinta N.Venckienės kompiuterio darbalaukyje šalia failų „p.. dos skundas“, „kalės ...“. Galbūt taip – „kulės sutramdymas“ (yra toks labai plataus reikšmių spektro, reiškiantis beveik viską žemaitiškas žodelis). Gulės tenai gi, kol išsigulės.