– B.Lubys, nepaisant jau garbaus amžiaus, turėjo daugybę planų – dujų terminalas, vėjo energetika. Kaip jūs apibūdintumėte šio žmogaus veiklą per pastaruosius dvidešimt metų?
A.Abišala: Man jis pirmiausia žemaitis, žmogus, kuris sau iškelia tikslus ir jų siekia ne per daug skubėdamas, nelįsdamas į viešumą aiškinti, ką jis čia darys, koks jis bus geras, priversdamas dirbti kitus ne botagu, o skatindamas, šnekėdamasis.
Nors turėjo savo tvirtą nuomonę, jis šnekėdavosi ir tardavosi su žmonėmis, visuomeninėse organizacijose. Ir sugebėdavo įtikinti.
Toks žemaitis, turintis aštrų, bet neskaudų humoro jausmą.
Mėgdavo juokauti, leisdavo sau pasakyti nemažai.
Mes jį pravardžiuodavome oligarchu, bet mažai buvo skelbiama, ką jis per savo įmones darydavo visuomenei.
Kad ir gimtojoje Plungėje. Jis buvo plungiškių draugijos pirmininkas, buvo vykdomi įvairūs paramos projektai – Mykolo Oginskio muzikos festivalis, pagalba bažnyčioms.
Jis rėmė universitetus, studentus. Paskutinis pinigų skyrimas – Jonavos naujajai bažnyčiai statyti.
Buvo daug visokios paramos, kuri nebuvo labai garsinama, nereikalaujama reklamos.
Ši jo gyvenimo veiklos pusė mažiau žinoma, tačiau, tikiuosi, bent jau po mirties sužinosime.
Turėsime pavyzdį žmogaus, kuris nemanė, kad jo pagrindinis darbas yra uždirbti pinigus sau, bet iš sėkmingo verslo dalį grąžinti visuomenei ne tik pinigais, bet ir darbu.
– B.Lubys buvo laikomas tarsi kairiųjų pažiūrų žmogumi. Galbūt todėl, kad dirbo premjeru po rinkimų iki tol, kol prezidentu buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Taigi kokių politinių pažiūrų jis buvo?
R.Valatka: Mes buvome vienoje parlamento frakcijoje, ji įsikūrė praėjus maždaug metams po Kovo 11-osios. Susipažinome tuose pačiuose rūmuose gal trečią ar ketvirtą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo, kartais į namus mane paveždavo, sakydavo: važiuosiu namo šį kartą pro Ukmergę, tai galiu tave iki Fabijoniškių mestelėti.
Bet kairiuoju aš jo niekaip negaliu laikyti. Jeigu mūsų visuomenė būtų normali ir jis būtų ne pirmosios kartos verslininkas, turbūt jis būtų konservatorių žmogus.
Tačiau pritarčiau A.Abišalai, pavartočiau žodį „žemaitis” ir dar pridėčiau, kad jis net įmones pirkdavo ir privatizuodavo kaip žemaičių ūkininkas – man prie ežios trūksta metro, tai žūtbūt turiu nusipirkti.
Kartais jam sakydavo „neapsimoka, pelno nebus”, o jis sakydavo „mes šitame mieste arba šitame sektoriuje dar nieko neturime, o jeigu neturime, reikia turėti”. Lyg ir nesivadovavo jokiomis moderniomis teorijomis, kaip reikia verslą įsigyti, valdyti, perparduoti.
Prisimenu vieną atvejį dėl įkalbinėjimo. Buvo viena kietakaktė oponentė ir įstatymas verslui, pramonei labai nenaudingas, o jis sakė, kad ją įtikins.
Mes, visi frakcijos nariai, sakėme, kad tikrai nepavyks, o jis priėjo ir per pusvalandį rašydamas skaičiukus įtikino ją.
Žemaičiai labai retai turi gebėjimą ramiai išdėstyti požiūrį ir bandyti jį pakeisti.
– B.Lubys pastaruoju metu kritiškai atsiliepdavo apie Vyriausybę. Kaip jūs apibūdintumėte dalykinį bendravimą su juo?
D.Matulionis: Taip, sulaukėme kritikos dėl energetikos, tam tikrų susikirtimų buvo. Per trejus metus su B.Lubiu teko nemažai bendrauti, ypač 2009–2010 metais.
Mes faktiškai jo dėka pasirašėme Nacionalinį susitarimą, nes iki tol, kol jis aiškiai nepasakė, kad pasirašo, mes galėjome ilgai ir nuobodžiai derėtis.
Nacionalinis susitarimas buvo vienas svarbiausių siekiant stabilizuoti finansinę padėtį mūsų šalyje 2009 metais. B.Lubio nuopelnas buvo labai didelis.
Kiek įmanoma, bandėme atsižvelgti į jo kritiką, nors ne su viskuo sutikome. Jis nebuvo arogantiškas žmogus.
– B.Lubio rankose didžiosios įmonės ne bankrutavo, o priešingai, plėtėsi, klestėjo, mokėjo geras algas.
Tai turbūt vienas esminių B.Lubio, kaip kapitalisto, investuotojo, apibūdinimų?
R.V.: B.Lubys – pastaruoju metu vienas labiausiai demonizuojamų žmonių Lietuvoje, pravardžiuojamas oligarchu.
Bet jo niekas negalės apkaltinti, kad jis nustekeno nors vieną įmonę. Atvirkščiai – daugelį įmonių, kurios būtų be jo bankrutavusios, jis ištempė už ausų.
Jeigu bent pusė tos kartos inžinierių vyrų, kurie privatizavo savo įmones, būtų pasiekę tokį rezultatą, šiandien Lietuvoje bedarbių gal būtų kokiais penkiais procentais mažiau.
Apskritai, jeigu ne jis, žodžio „pramonininkas” šiandien turbūt nevartotume. Visi būtų verslininkai, ir tiek.
Tai buvo žmogus, kuris ant vienos šachmatų lentos arba ant vieno stalo sugebėdavo suderinti ir politiką, ir ekonomiką.
Tokių žmonių ir politikoje, ir versle nėra daug.
Jo nuopelnas – jis neprivatizavo įmonės tam, kad užstatytų bankui ir pasiimtų pinigų, o privatizavo, kad žmonės ten dirbtų ir gamintų.
A.A.: Be to užsispyrimo ir gebėjimo pasiekti tikslą, jis turėjo labai gerą strateginę nuojautą.
Kad ir ta pati „Achema”. Kas ji buvo 1993 metais? Senas, keletą baisių avarijų patyręs sovietinės technologijos monstras.
Mažai kas būtų sakę, kad iš jo galima padaryti gerą šiuolaikinę gamyklą.
Arba KLASCO privatizavimas. Klaipėdos uostas eina žemyn, ne pati patraukliausia vieta investuoti.
Kas yra dabar? Situacija labai stipriai pasikeitusi, Klaipėdos uostas tampa pirmaujančiu Baltijos uostu rytų pakrantėje.
O Druskininkai. Kai „Achemos grupė” investavo, tai buvo apleistas provincijos kurortėlis be didelių perspektyvų.
Ir smulkesnių pavyzdžių būtų galima pririnkti. Vėjo energetika – toks truputėlį „popsas”, bet, matyt, vis tiek išjudės.
Strateginės nuojautos, sugebėjimo žvelgti į priekį B.Lubiui netrūko.
R.V.: Apskritai jį galima vadinti verslo filosofu, nors jis nieko neparašė. Gal jis neįmantria kalba šnekėjo, bet kokiais 1995–1997 metais klausytis jo apie verslą buvo be galo įdomu.
Net jei žinojai, kad jis tą mintį kur nors nugirdo, jis ją būdavo ne tik pergromuliavęs, bet jau ir pritaikęs Jonavoje, Klaipėdoje. Iš čia gal ir ta strateginė nuojauta.