Netrukus paaiškėjo, kad tai iš toliau – Baltimore, MD, atvykęs garbingas svečias, žymus klasikinės muzikos pasaulio atstovas dr. Charlesas Borowskis, nutaręs Amerikos lietuviams padovanoti didelę meno šventę. Žodis po žodžio išsikalbėjome su reto talento žmogumi – po kelių minučių atrodė, kad poną Borowsky pažinojome bent kelis dešimtmečius, o jo nenuilstamoje kultūrinėje veikloje dalyvauja ko ne visas pasaulis. Šiandien belieka džiaugtis, kad šis muzikos puoselėtojas atrado ir Lietuvą.
– Mūsų skaitytojai norėtų plačiau išgirsti apie jus. Ką galėtumėte trumpai papasakoti apie save ir šeimą? Kur gimėte ir kaip atsidūrėte Amerikoje, ką šioje šalyje veikiate?
– Įdomu... Faktiškai visi interviu, kuriuos esu davęs ligi šiol, prasidėdavo panašiu klausimu. Bet aš tai puikiai suprantu, juk negalime išsamiai nupasakoti medžio, neapibūdinę jo šaknų! Taigi trumpai. Gimiau Silezijoje – toje Vokietijos dalyje, kuri po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Vaikystėje išgyvenau skausmingą, deja, tam laikotarpiui būdingą etninį valymą. Mano tėvas atsidūrė kalėjime, nes mes namuose kalbėjome vokiškai. Juk pokario laikais mūsų regione vokiečių kalba buvo uždrausta tiek oficialiuose, tiek privačiuose sluoksniuose.
Visgi šis ir kiti išgyvenimai paveikė mano tolimesnį įsipareigojimą paskirti savo gyvenimą šeimos vertybių ir visuomenės gerovės kūrimui. Savo išsilavinimą ir profesionalią karjerą iki šiol taikau plataus užmojo planams įgyvendinti. Po to, kai pogrindyje pasirodė mano Vakarų jaunimo judėjimų tyrimo medžiaga, siejant tai su panašiomis Rytų Europos srovėmis, man liepė nešdintis iš gimtinės. Tada patraukiau į Vieną (Austrija), keliavau aplink Europą ir skaičiau paskaitas, vėliau buvau pakviestas į Jungtinių Tautų konferenciją tema „Jaunimas ir ateitis“.
Tuo laiku ši tematika buvo labai aktuali – mane pastebėjo Jeilio universitetas iš Niu Heiveno ir buvau pakviestas ten dėstyti. Jeilyje dirbau 8 metus. Per tą laiką universiteto vadovas Kingmanas Brewsteris jaunesnysis paprašė manęs užmegzti santykius su Rytų Europa akademiniais bei kultūros mainų tikslais. Taip atsirado Jeilio universiteto komitetas kultūriniams ryšiams su Rytų Europa, nors tuo metu mūsų pasaulis dar tebebuvo atskirtas „geležine uždanga“. Užbėgant įvykiams už akių, jau dabar galima drąsiai pasakyti, kad mums pasisekė nutiesti kultūrinį tiltą tarp Amerikos ir Rytų Europos, o pagrindine jungties grandimi tapo kultūriniai mainai – juose dalyvavo įžymūs mokslininkai, menininkai, Nobelio premijos laureatai, žinomi atlikėjai, įvairių sričių specialistai, rašytojai, dvasininkai.
Maloniausia tai, kad vėliau tie kultūrinių mainų programos dalyviai patys aktyviai prisidėdavo prie akademinio bendradarbiavimo, o kartu pasauliui skelbė apie naują laisvės ir demokratijos sąvoką. Tokia sėkmė padrąsino mane tęsti šį žmonių vienijimosi darbą, o labiausiai tai pavykdavo meno srityje. Be akademinio darbo, kartu su Jungtinėmis Tautomis ir kitomis organizacijomis dar rengiau tarptautines konferencijas, seminarus, kongresus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse.
– O kaip visgi nutiko, kad visa jūsų šeima (žmona ir trys vaikai) atsidavėte muzikai?
– Kaip jau minėjau, tarp to Jeilio universiteto tarptautinio projekto dalyvių buvo daug įžymių mokslininkų ir menininkų. Mano būsima žmona profesorė Cecylia Barczyk, garsi violončelininkė, tapo viena iš jų... Taigi darbas, o kartu ir užsimezgęs asmeninis ryšys su Cecylia, draugystė su kitais žinomais atlikėjais įtvirtino mano įsitikinimą, kad muzika yra ne kas kita, kaip tiltas, jungiantis visų tautų žmones, ir pagrindinė erudicijos nešėja. Vėliau šią žinią perdaviau visiems trims mūsų vaikams. Dukros Elizabeth ir Frances Grace bei sūnus Emmanuelis jau dabar tapo puikiais atlikėjais ir išsilavinusiais jaunuoliais. Juos visus mokėme namuose, bet po to nė vienam tai nesutrukdė siekti aukštojo mokslo puikiai žinomuose universitetuose.
Štai Frances Grace ką tik apsigynė savo bakalauratą muzikos srityje sulaukusi vos 18 metų! Rudenį ji toliau mokysis magistrantūroje Peabody konservatorijoje. Visi jie yra laimėję be galo daug konkursų, gavę įvairių prizų individualiai ir kartu, tapo žinomais atlikėjais tarptautiniu mastu, yra koncertavę arti 100 šalių.
Esu laimingas, galėdamas dalytis savo pasiekimais ir padėtimi visuomenėje su daugeliu žmonių – su žmona Cecylia esame įkūrę „Tarptautinį muzikos institutą ir festivalį JAV“ tai yra speciali vasaros programa talentingiems jauniems atlikėjams iš įvairių pasaulio valstybių. Visa mūsų šeima susijusi su šiuo unikaliu projektu, rengiamu kiekvienais metais.
– Žmonės kalba apie jūsų neva vokišką, lenkišką, žydišką... netgi lietuvišką kilmę! O kokios tautybės save laikot – amerikiečių? Ar, kaip teko girdėti vieną sparnuotą pasakymą – muzikos pasaulio žmonės turi atskirą tautybę... muzikanto?!
– Na, mane yra pavadinę ir žmogumi renesansu! Kaip jau žinote, nesu profesionalus muzikantas, bet tiesiog dievinu muziką ir eilę metų su ja nesiskiriu. Į atmintį giliai įstrigo sena vokiečių liaudies patarlė: „Wo man singt, da laß' dich nieder, böse Menschen haben keine Lieder“ (Išgirdę dainuojant, prisijunkite, juk blogi žmonės nemoka dainų). Šis posakis, manau, geriausiai nusako mano tautybės esmę. Kuomet 2008-aisiais mūsų šeimyna buvo pakviesta pagroti Pekino olimpiadoje, muzikinio pasirodymo tema buvo tokia: „Didi harmonija: vienas pasaulis, viena svajonė, viena šeima“. Juk iš tiesų mes visi esame viena didelė šeima.
– O tas jūsų pasirodymas Pekine ir buvo aukščiausia muzikinės karjeros, jeigu taip galima išsireikšti, kartelė? Galbūt yra dar kitų – svarbesnių kelionių?
– Na, muzikinė karjera paprastai tęsiasi visą atlikėjo gyvenimą. Tąsyk viešėdami Kinijoje, užsilipome į Tai Shan kalną, o ten viršukalnėje išvydau užrašą: „Atmink, yra ir dar šventesnių ir aukštesnių kalnų pasaulyje...“. Tiesa, sugroti olimpinių Pekino žaidynių atidarymo ceremonijoje mums buvo didelė garbė, mūsų šeima visuomet prisimins tą nepakartojamą koncertą ir kelionę.
Ir visgi kasdien stengiamės pasidalyti savo Dievo dovanotais gabumais su daugeliu kitų žmonių. Kaip sakiau, muzika yra galingas tiltas, na o mes padedame tą užtaisą nukreipti teigiama linkme visai mūsų planetos žmonijai.
– Na o kaip jūs atradote Baltijos šalis? Jau teko koncertuoti arti 100 valstybių, kaipgi patekote į Lietuvą, Latviją ir Estiją šiais metais?
– Populiarios vaikiškos dainelės tekste yra žodžiai: „Visgi mažas tas mūsų pasaulis...“. Su Baltijos regiono šalimis buvau susipažinęs jau seniau – savo studijų metu, per akademinius kontaktus, kitus studentus ir draugus. Domėjausi Jūsų šalių istorija, gėrėjausi Jūsų tautomis ir ilgamete kultūra. 1987-aisiais teko organizuoti tarptautinį simpoziumą tema „Komunistinės eros pabaiga. O kas toliau?“, kuriame dalyvavo visų trijų Baltijos šalių atstovai, nors ir negalėję oficialiai reprezentuoti savo valstybių dėl tuometinės politinės padėties.
Taip susitikome su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu, su kuriuo jau anksčiau buvome susidraugavę vieno mano studento dėka. O 1992-aisiais organizuojant kitą konferenciją Bulgarijos tautos atgimimo tema jau dalyvavo visų šių Baltijos valstybių oficialūs reprezentantai. Galų gale praeitą kovą mano šeimyna koncertavo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, skaitėme paskaitas... Pavasaris prie Baltijos jūros pasitaikė šaltas, snigo net kovo mėnesio pabaigoje, tačiau nuoširdus priėmimas ištirpdė visus ledus.
– Dabar pakalbėkime apie berniukų ir jaunuolių choro iš Šiaulių projektą, kaip jūs sužinojote apie jį?
– Kartais pasiskaitau Britanijos spaudą, taigi teko susipažinti su negatyviai aprašytais lietuviais užsienyje, kas man buvo labai netikėta. O 2008 metais vienos koncertinių kelionių po Europą metu teko lankytis Maria Laach vienuolyne Vokietijoje, kur klausėmės nuostabaus berniukų ir jaunuolių choro pasirodymo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo „Dagilėlis“ iš Šiaulių miesto – Lietuvos. Tada apsilankiau jų repeticijoje ir buvau sužavėtas choro muzikalumu ir nepriekaištingu elgesiu, kultūra bei draugiškumu. Nutariau, kad būtų gražu tą pozityvų lietuvaičių „Dagilėlio“ įspūdį atvežti ir į Jungtines Valstijas. Taigi palikau savo vizitinę kortelę vienam iš dainorėlių, paprašiau jo, kad perduotų choro vadovui. Sugrįžęs į namus elektroninio pašto dėžutėje radau maestro Remigijaus Adomaičio laiškelį, bylojantį apie norą bendradarbiauti.
Taip ir pradėjome! Per pastaruosius trejus metus mūsų „Intermuse“ agentūros darbuotojai padėjo suplanuoti „Dagilėlio“ turą po Ameriką, kuris pagaliau įvyks šį rudenį. Esu įsitikinęs, jog šis choras iš Lietuvos taps geriausiais savo krašto ambasadoriais ir nuveiks itin svarbų darbą toliau plėtojant kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir JAV. Tikiuosi ir didelės pagalbos iš Amerikos lietuvių bendruomenės, kuri jau prisideda prie mūsų darbo organizuojant šią koncertinę lietuvaičių kelionę Rytų pakrantėje.
– Kas labiausiai prisideda prie „Dagilėlio“ turo JAV Rytų pakrantėje organizavimo?
– Chorą oficialiai iškvietė ir šiauliečių koncertais Amerikoje rūpinasi gerai žinoma muzikos agentūra „Intermuse Performing Artists Bureau“ (Maryland valst.), kuriai vadovaujame mes su dr. Barry Goldstein. Reikia pažymėti, kad už šį organizacinį darbą neimame jokio mokesčio – tebūnie tai mūsų auka Amerikos ir Lietuvos visuomenei, indėlis remiant JAV ir Lietuvos santykius. Yra numatyta apie 20 „Dagilėlio“ pasirodymų, susitikimai su visuomene ir bendruomenių grupėmis, taip pat svečiai lankysis įžymiausiose Rytų pakrantės vietovėse, gyvens amerikiečių šeimose, organizuosime choristams transportą tarp miestų ir valstijų.
Eilė universitetų, bažnyčių, visuomeninių organizacijų ir pavienių savanorių nemažai prisidėjo prie „Dagilėlio“ koncertinio turo organizavimo. Turiu išskirti Lauryno Misevičiaus iš Lietuvių Bendruomenės Elizabeth-NJ vaidmenį šiame projekte – šio jauno žmogaus pasišventimas savo gimtinės ir tautos puoselėjimui yra stulbinantis. Privalau padėkoti ir savo žmonai Cecyliai, kuri, nepaisydama savo tiesioginio įsipareigojimo Tausono universitetui, labai daug laiko skiria ir „Dagilėlio“ koncertų planavimui, taip pat prof. Andrew Rosenfeldas iš Mount Saint Mary’s universiteto, „The International Friends of Music“ bei „The American Virtuosi“ kolektyvams, be abejo, ir daugeliui vietinių šeimų, kurios choristus iš Lietuvos priims savo svetinguose namuose.
Tačiau kartu (kaip bebūtų gaila) turiu su liūdesiu pranešti, kad nei aš pats, nei kiti šio „Dagilėlio“ turo organizatoriai nesulaukėme nė menkiausios paramos iš Lietuvos ambasados Vašingtone bei LR generalinio konsulato Niujorke.
Mano bendradarbiai bei aš pats jau keletą sykių bandėme kalbėtis ir su diplomatais telefonu, net buvome susitikę tiek su Lietuvos kultūros atašė, tiek su ambasadoriumi JAV ir Meksikoje gerb. Žygimantu Pavilioniu. Jie mums teigė, jog negali pasiūlyti „Dagilėlio“ koncertiniam turui po Ameriką jokios kitos paramos, išskyrus informacinius ambasados pranešimus. Negana to, buvome oficialiai informuoti, kad jeigu norime lietuvių choro priėmimo ambasadoje, turėsime su savimi atsinešti maisto ir gėrimų! Vėliau LR ambasados kultūros atašė Leonas Garbačauskas man pranešė, kad ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija atsisakė šiam projektui skirti paramą. Vis dar tikiuosi, kad Jūsų šalies diplomatinis korpusas supras, jog „Dagilėlio“ choro apsilankymas JAV sukurs Lietuvai didžiulį teigiamą įvaizdį ir atsvers tas anksčiau buvusias negatyvias publikacijas apie lietuvių tautą Vakarų spaudoje. Viliamės, kad oficialioji Lietuva apsigalvos ir sutiks paremti „Dagilėlio“ koncertinį turą, išnaudojant puikų potencialą kuriant pozityvią Jūsų tautos viziją Amerikos žmonių akyse.
Esu nuoširdžiai dėkingas savo kolegoms iš „Intermuse“ bei aukščiau suminėtiems asmenims ir organizacijoms už jų pastangas, laiką ir aukas „Dagilėlio“ reikmėms, tačiau tebeieškome daugiau rėmėjų įvairioms kitoms išlaidoms padengti. Lauksime ir Jūsų skaitytojų aukų, apie kurias bus oficialiai pranešama spalvotame choro koncertinio turo leidinyje – norintys prisidėti prie šio puikaus kultūrinių mainų projekto prašomi susisiekti su „Intermuse“ agentūra tel. 410-426-6062 arba el. paštu intermuse@intermusearts.org. Verslininkus kviečiame „Dagilėlio“ turo leidinyje įsidėti savo reklamą ar sveikinimą.
– O kur koncertuos „Dagilėlio“ choras ir kada?
– „Dagilėlis“ iš Šiaulių atvyks į Jungtines Valstijas š.m. spalio 20-ąją ir čia viešės iki lapkričio 6-osios. Choro koncertai bus rengiami Maryland valstijoje, Washingtono D.C., Pennsylvanijoje , New Jersey ir Niujorke.
– Ar galime iš jūsų tikėtis panašių kultūrinių projektų, kaip „Dagilėlio“ choro iš Šiaulių vizitas JAV, su Lietuva ir ateityje?
– Lankydamasis Lietuvoje, susitikau su keliais aukštas pareigas užimančiais valstybės tarnautojais, žinomais menininkais bei mokslininkais, taip pat bendruomenių atstovais. Turėjau oficialius pokalbius su JAV ambasadore Lietuvos Respublikoje, Lietuvos žydų bendruomenės vadovu, kardinolu, įžymių orkestrų vadovais, spaudos žmonėmis. Visi buvo sužavėti mūsų idėjos nutiesiant kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir JAV, išsakė savo nuomonę, kaip galėtų prisidėti prie panašių projektų ateityje. Jau yra rimtų planų, bet šiandien svarbiausia kuo geriau organizuoti „Dagilėlio“ kelionę už Atlanto. Choras iš Šiaulių tikrai paliks visiems klausytojams neišdildomą įspūdį, o gera muzika vaidina svarbų vaidmenį dabartinėje globalizacijos epochoje, iš tiesų suvienija visų tautų žmones!