Aš čia ne apie pagarbą išėjusiam: Lietuvoje būtent todėl taip dažnai ir kartojama, kaip dera kalbėti apie mirusius, nes didelė dalis žmonių dažniausiai elgiasi atvirkščiai. Čia jau mūsų niekas neištaisys. Aš ne apie tai.
Aš noriu pakalbėti apie tai, kad mes bandome išknisti nuoskaudas net ten, kur iš tikrųjų yra sėkmės istorija: net ne asmeninė pramonininko sėkmė, o sėkmė darbuotojams, įmonėms, miestams ir visai Lietuvai.
Prisimenant Bronislovą Lubį, šiandien yra per dažnai grojama ta pati nuzulinta plokštelė: privatizavimas Lietuvoje, girdi, buvo „prichvatizavimas“, didžiulė neteisybė, visų turtą susigrobė saujelė apsukruolių – o galėjome turėti mes visi, ir visiems mums būtų užtekę.
Pirmiausia, nebūtų užtekę. Padalintas nemokamas turtas laimės ir gerovės neatneša. Pinigus ir turtą gausina tinkamai naudojamas turtas, kad ir koks jis būtų – azoto trąšų gamykla ar trys nuomojami dviračiai pajūryje.
Aš net nepradėsiu prisiminti, kad investicinius čekius tais tolimais laikais dauguma panaudojo taip, kaip jiems liepė nuovoka: iššvaistė, atidavė pusvelčiui, iškeitė į ką nors, investavo į bet ką – kaip pasiūlė kaimynas ar pusseserė. Kokį supratimą turėjo vidutinis gyventojas? Priminsiu, jei neprisimenat: tais laikais Lietuvoje vis dar rodė Rusijos televizija, per ją auditorija hipnotizavo šamanas Anatolijus Kašpirovskis, ir žiūrovai varvino seilę, įkraudami teigiama energija vandens stiklainius, sustatytus prieš televizorius. Tas vidutinis žiūrovas ir buvo vidutinis privatizatorius, tai štai jums ir prašom.
Šiandien tas pats žiūrovas, tik jau pasenęs (arba ano žiūrovo vaikas) maigo mobiliojo telefono mygtukus, balsuodamas už televizijos laidų dalyvius. Gal man trūksta vaizduotės, bet aš neįsivaizduoju Bronislovo Lubio nei žiūrint Kašpirovskio laidas, nei balsuojant už savamokslius dainininkus priešais televizorių. Jis turėjo kitų rūpesčių ir kitų planų.
Tai, kad didelė dalis turto atiteko ne didžiajai masei be nuovokos ir be jokių žinių, o žmonėms, išmanantiems, kaip tvarkytis su turtu, yra ne neteisybė, o didžiausia laimė: tokiu būdu bent jau buvo užtikrinta, kad įmonės veikė, plėtėsi ir kūrė darbo vietas. Lietuvoje tebėra ir pramonė, ir gamyba, ir kažkas pildo biudžetą būtent todėl, kad privatizavimas buvo iš esmės sėkmingas.
Nepaisant sėkmingų pavyzdžių, yra ir kita spektro dalis: kiekviename mieste ir miestelyje galima be vargo rasti įmones, kurios anuomet buvo privatizuotos „pagal teisybę“, ir kur šimtai akcininkų („darbo kolektyvas“) iki šiol turi turtą, ir jį galima atpažinti iš tolo plika akimi. Jokių kapitalinių įdėjimų, todėl telkšo balos, išdaužyti langai, išklypusios šaligatvio plytelės, supuvę langų rėmai ir trupa betonas, viskas išparceliuota margoms smulkioms firmelėms su kreivomis iškabomis ir ranka rašytais skelbimais lange su gramatikos klaidomis.
Tai kolektyvinės nuosavybės veidas – atgyvenęs ir beviltiškas, kaip ir kolūkinė sistema (kuri ir šiandien turi savo garbintojų: jiems nesvarbu, kad anuomet buvo tuščios parduotuvės, svarbiausia, kad visi buvo lygūs). Varguolis, gavęs turto, nepasikeičia: jis tik tam turtui uždeda varguoliškumo atspaudą, kaip tie žmonės, kurie žūtbūt nori įstiklinti savo balkoną daugiabučiame name. Jam tiesiog instinktas taip liepia: taip daro visi vargetos, taip darys ir jis.
Bronislovas Lubys, kaip pastebėjau ne aš vienas, nenustekeno nė vienos įmonės, nesupjaustė metalo laužui, neįkeitė lengviems kreditams gauti: visos jos dirba, moka atlyginimus ir mokesčius į biudžetą.
Čia pasigirs jau pažįstama dainelė: „o jūs pažiūrėkit, kiek milijardierius turėjo sau pinigų ir kiek moka darbininkams“. Čia irgi viskas paprasta: savininkas tik todėl ir yra savininkas, ir įmonė yra veikianti įmonė, o ne bankrutavę griaučiai su badautojų vagonėliais prie administracijos pastato. Todėl, kad moka tiek ir tik tiek, kiek kainuoja pasamdyti reikalingus specialistus.
Tai daugeliui nuskambės labai ciniškai, bet pramonininkas samdo darbo jėgą, o ne sprendžia socialinius klausimus ir ne „užtikrina tokius atlyginimus, kurių pakaktų, kad galėtum oriai gyventi“. Nė vienas pramonininkas nemokės daugiau už elektrą, vandenį ar žaliavas, nei jų rinkos kaina; lygiai taip pat ir darbo jėga turi savo rinkos kainą. Tačiau dažniausiai iš pramonininko veiklos ir gaunasi darbo vietos ir atlyginimai – ne kaip tikslas, o kaip šalutinis teigiamas padarinys.
Jei kas baisitės tuo, ką čia pasakiau, prisiminkite, kada paskutinį kartą važiavote taksi – na kaip, ar mokėjote pagal skaitliuką? O gal pasidomėjote tuo, kiek vairuotojui reikia, kad galėtų „oriai pragyventi“, ir tarifą savo nuožiūra padvigubinote? O taksi važiavote gal todėl, kad jūsų socialiai atsakingai sąmonei norėjosi pasirūpinti, kad vairuotojas turėtų darbą ir nekirmytų prie darbo biržos – ar galbūt vis dėlto jums paprasčiausiai reikėjo nukeliauti iš vienos vietos į kitą?
Nors daugeliui atrodo kitaip, privatizavimo tikslas nėra visiems viską išdalinti po lygiai, kad nebūtų liūdna nevykėliams ir pavyduoliams. Buvimas nevykėliu yra dėsningas poelgių ir įpročių padarinys, o sėkminga veikla – įgimto talento ir išmoktos elgsenos mišinys.
Tiesa yra tai, kad jei tie, kas šiandien piktai burba apie B.Lubį, būtų anais laikais gavę į rankas lygiai tą patį turtą, kaip jis, jie šiandien būtų tokie pat varguoliai, kaip ir šiandien – jei netikite, pažiūrėkite, kas atsitinka geriems trims ketvirtadaliams milijonierių loterijų laimėtojų, ir kiek turto jie valdo praėjus metams ar trejiems po laimingiausios savo gyvenimo akimirkos.
Ir jei B.Lubys anais laikais nebūtų sėkmingai privatizavęs Jonavos azoto trąšų gamyklos (anuomet, tiesą pasakius, neperspektyvios, aprūdijusios, technologiškai atsilikusios įmonės), jūs manote, jis šiandien sėdėtų kur nors nutriušusiame bute blokiniame name ir važinėtų troleibusu? Ne, jis būtų daręs ką nors kito ir vis tiek būtų sukūręs tūkstančius darbo vietų, o sau pasistatęs tokį namą, kokio jam norėtųsi.
Netikite? Prisiminkite lietuvius tremtinius Sibire, kuriuos po kelerių metų reikėdavo iš naujo išbuožinti, nes greitai prasigyvendavo: jiems viskas lipo prie rankų. Jei juos būtų ištrėmę nors ir į mėnulį, po metų kitų ten būtų daržai, ūkiniai pastatai ir pirtys, ir jie sėkmingai suktųsi, pardavinėdami mėnulio gyventojams kokius nors kosminius runkelius ir kopūstus. Ir prisiminkite tų žmonių turtą Lietuvoje perėmusią sovietų valdžią: varguoliai ir liko varguoliais.
Kai kurie žmonės yra gimę būti šeimininkais, sutvarkyti ne tik savo gyvenimą, bet ir viską aplink save, kuo platesniu spinduliu. Man regis, B.Lubys buvo būtent toks.
Buvęs Britanijos premjeras Tony Blairas yra pasakęs apie leiboristų partijos modernizuotoją, juodųjų politinių technologijų specialistą ir viešųjų ryšių stebukladarį Peterį Mandelsoną, iš širdies nekenčiamą senojo raugo partijos narių, nors ir padėjo laimėti rinkimus: „Mano misija bus baigta, kai leiboristų partija išmoks mylėti Mandelsoną“. Leiboristai taip ir nenugalėjo savo gentinės neapykantos žmogui, kuris buvo protingesnis už daugumą partijos šulų kartu paėmus, ir vietoj jo rinko sau į vadus ideologinius ortodoksus. Už tai moka didelę kainą: atsidūrė politikos šalikelėje.
Lietuva nesugebės išeiti į pažangos greitkelį ir įsimesti šeštąją pavarą, ji bus pasmerkta nykiai blaškytis tarp beprasmių ir neužbaigtų Valdovų rūmų statybos ir nepavykusių kultūros sostinių šventimo, pavydžiai skaičiuodama nusunktus skatikus svetimoje kišenėje, kol daugumas žmonių neišmoks mylėti tokių, koks buvo Bronislovas Lubys.