Helovino dvasios apimtas visas mokyklos Subačiaus gatvėje pastatas. Koridoriuose – pačių moksleivių išpjaustinėti moliūgai, pagamintos girliandos ir kitos dekoracijos, kiekviena klasė gausiai išpuošta voratinkliais, šikšnosparniais ir kitais neatskiriamais šios amerikietiškos šventės atributais. Netgi bibliotekininkė Eglė sėdi užsimaukšlinusi raganos skrybėlę ir sako specialiai šiai progai perdėliojusi knygas, į priekį iškeldama tas, kurios labiau atitinka Helovino temą.
Koridoriuose zuja veidus išsipaišę, heloviniškai apsitaisę įvairių tautybių ir rasių vaikai ir paaugliai. Viename mokyklos gale vyresnieji renka ir apdovanoja geriausius kostiumus, kitame mažyliai žaidžia žaidimus su lengvai bauginančias pasakas primenančiu prieskoniu. „Šaltas vėjas pučia tiems... kurie apsirengę juodais drabužiais!“ - sako vienas, stovintis ant kėdučių susėdusių vaikų rato vidury. Visi, kas vilki ką nors juodo, stojasi ir skuba atsisėsti ant kitų kėdžių – kėdžių yra lygiai viena mažiau, nei žaidimo dalyvių. Likusiam stovėti tenka sakyti, kam šįkart pučia šaltas vėjas.
Sutiktas vyras su aprūdijusiomis avikirpėmis žirklėmis pasisiūlo nemokamai padaryti manikiūrą. Kuprinėje parodo turintis ir kirvį – kapoti galvas yra paskutinė mados tendencija, visi matė per televiziją reportažus. „Bet mes ne galvas, mes tik rankutes“, - žada. Lietuviškose madose taip puikiai susigaudantis manikiūrininkas – kūno kultūros mokytojas.
Į siaubo kambarį žengti ryžtasi ne visi. Trečios klasės mokinukė baltu peruku lieka sėdėti koridoriuje ant suoliuko. O likę klasės draugai leidžiasi į ekskursiją po siaubo ligoninę, įrengtą vyresniųjų klasių moksleivių. Operacinės stalas, aptaškytas krauju ir raudonų drebučių mase, kampe įstrigusi kruvina ligoninės darbuotoja stiklinėmis akimis be gyvybės ženklų.
Užgesus šviesai ir pasigirdus bauginančiai muzikai, ekskursijos vadovai baltais krauju aptaškytais chalatais kviečia sekti paskui juos vingiuotais koridoriais, suformuotais sporto salėje iš sumaniai ištiestų užuolaidų. Blankiai apšviestas guli lavonas. Staiga vietoj muzikos pasigirsta šaižus klyksmas, ir lavonas atgyja. Klykia ir ekskursantai. Klykia ir juokiasi. Ir įveikę visą bauginantį kliūčių ruožą – tenka netgi keturiomis praropoti ankštu tuneliu – sutartinai tikina, kad šis momentas buvo pats geriausias.
Helovinas Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje – viena iš didžiausių metų švenčių, į kurią įsitraukia visi iki vieno. Bet mažesnių renginių ir renginėlių čia vyksta nuolat. Vien per pastarąją savaitę jų buvo ne vienas. Ant stalų dar tebestovi pintinės su prieš porą dienų vykusios kepinių mugės likučiais. „Pirmadienį buvo mėlyna ir balta diena – tai mūsų mokyklos spalvos. Antradienį visiems reikėjo nenormaliai apsirengti. Vakar buvo pižamų diena. O šiandien mūsų mokykloje Helovinas. Moliūguose išpjaustėme veidus. Taip bandome išvyti blogas dvasias iš mūsų mokyklos“, - pasakojo septintos klasės moksleivis, vardu Kristupas.
Šiuo metu Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje mokosi 190 vaikų iš daugiau kaip 20 šalių. Amžiaus spektras – nuo lopšelinuko iki dvyliktoko. Daugiausia tai diplomatų, užsienio verslininkų vaikai, bet į šią mokyklą vaikus leidžia ir lietuviai. Lietuvių arba mišrių šeimų, kai vienas iš tėvų lietuvis, vaikų yra apie 60 proc. Antra pagal gausumą grupė – apie 20 proc. - amerikiečių vaikai. Visas mokymo procesas vyksta anglų kalba pagal amerikietišką ir tarptautinę programą. „Vaikai, baigę mūsų mokyklą, traktuojami, kaip baigę mokslus užsienyje“, - sako mokyklos direktoriaus padėjėja Ieva Dovydėnienė.