Sukurti instituciją, kuri atliktų žvalgybą ir kontržvalgybą, atskleistų kitų valstybių bandymus griauti Lietuvos demokratiją. Tam, kad įgyvendintų šiuos svarbius uždavinius 1990 metais M.Laurinkus žengė kontraversišką žingsnį. Jis pakvietė Lietuvai ištikimybę pareiškusius KGB profesionalus prisidėti prie Valstybės saugumo departamento (VSD) sukūrimo. „Visi bijojo, kad netaptume slaptąja policija. Tačiau mūsų tikslas buvo vienas – ginti valstybę“, - pasakoja VSD atkūrimo idėjos autorius ir pirmasis struktūros vadovas.
Spalio 27 dieną, minint VSD įkūrimą, su M.Laurinkumi kalbėjomės apie šios institucijos idėją, pirmuosius veiklos metus, iškilusias problemas ir vaidmenį šių dienų Lietuvoje.
Konsultavo KGB profesionalai
- Kokiomis aplinkybėmis buvo sukurta VSD, o jūs paskirtas vadovu?
- Tai vyko pirmojoje Vyriausybėje. Buvo kuriamos visos valstybinės struktūros, todėl aš susitikau aptartį šį klausimą su premjere (K.Prunskiene. - Red.) ir pasiūliau įkurti tokią instituciją.
Galvojančių apie tai, matyt, buvo ne vienas. Tuo metu dar veikė KGB, kurį paliko maždaug dvidešimt septyni karininkai. Jie norėjo prisidėti prie Lietuvos atkūrimo ir padėti steigti kažkokią panašią instituciją.
- Ką tada pasiūlėte K.Prunskienei?
- Tradiciškai, tokia institucija turėtų užsiimti žvalgyba ir kontržvalgyba. Tačiau tuo metu tai būtų skambėję per daug ambicingai. Laikmetis buvo sudėtingas, todėl mano pasiūlymas buvo kuklesnis.
Siūliau sukurti tam tikrą analitinę darbo grupę, kuri turėtų savo veiklos reglamentą, užsiimtu viešosios informacijos rinkimu bei analize. O ateityje turėtų galimybę rinkti informaciją operatyviniu būdu. Kitaip sakant, ateityje išaugtų į žvalgybą ir kontržvalgybą atliekančią struktūrą.
Aš norėjau sukurti ne teisėsaugos instituciją, bet analitinę, kuri turėtų operatyvinės veiklos priemones.
- Tada pateikėte tik idėją, ar jau buvo konkretus planas kaip struktūra turėtų veikti?
- Tam tikrą planą buvau nubraižęs, surašęs. Aš daug skaičiau ir domėjausi kitų šalių žvalgybinėmis struktūromis. Ir didelių, ir mažų valstybių. Bet tokį dalyką reikėjo subrandinti, paruošti įstatyminę bazę. Vėliau paruošėme ir VSD statutą, tačiau atkuriamasis Atkuriamasis Seimas jo nepatvirtino. Jis ir liko vidinio reglamento lygio.
- Kodėl Atkuriamasis Seimas nepatvirtino statuto?
- Kaip visada parlamentarai turėjo daug visokių argumentų, kilo daug diskusijų. Pavyzdžiui, vienas iš kilusių klausimų - kam turėtų būti pavaldi ta struktūra. Tuo metu mano idėja buvo labai paprasta – prie Vyriausybės.
- Kas dar priešinosi?
- Daug kas. Tų ginčų visokių buvo. Net ir žiniasklaidos atmosfera.
- Kokia atmosfera?
- (Šypsodamasis galvoja, lyg rinktų žodį. - Red.) Sakyčiau, priekabi. Ji nebuvo nei labai teigiama, nei neigiama. Žiniasklaida kėlė įvairius klausimus: kas ten per institucija bus, kas vadovaus, kas ką moka, kas nemoka. Vieni kritikavo, kad nekviečiame profesionalų, kiti – kad kviečiame.
- Turite omeny KGB profesionalus?
- Na, pavadinkime taip. Jie buvo jauni žmonės, todėl antilietuviška veikla neužsiiminėjo. Jie pasipriešino ir išėjo iš KGB. Taip pasisiūlė tarnauti Lietuvai ir būti lojalus, o mums reikėjo profesionalų. Nežinojome kam kokį statusą suteikti ir kokia bus visuomenės reakcija. Mano pavaduotoju buvo pasiūlytas Danas Arlauskas. Tuo metu jis buvo tarp tų išėjusių iš KGB.
Jie visi labai stengėsi mums padėti profesiniu požiūriu. Kaip kurti struktūrą, kaip organizuoti darbą ir taip toliau. Tokių tarnybų praktika nesiskiria visame pasaulyje, todėl tuo požiūrių profesionalios konsultacijos mums labai padėjo ir išėjo į naudą.
Be abejo, tų žmonių priėmimas buvo dviprasmiškas dalykas. Toje psichologinėje atmosferoje tai buvo sudėtinga. Buvo labai daug diskusijų ir visuomenėje, ir Atkuriamajame Seime. Tačiau aš manau, kad toks sprendimas pasiteisino.
- Galima sakyti, kad visuomenės vertinimai dėl žmonių iš KGB buvo didžioji VSD problema?
- Jie išreiškė lojalumą valstybei. Ir mano akyse jie pasiteisino. Kada vyko sausio 13-osios įvykiai jie visi stovėjo su ginklais Vyriausybėje. Viskas. Didesnio pateisinimo aš nesugalvočiau. Jie stovėjo ir sakė, kad yra pasiryžę būti iki galo. O tuo metu dar nebuvo aišku, koks bus tas galas. Tą naktį aš dėl savo pareigų vis kursavau tarp Vyriausybės ir Seimo. Tačiau paskambino tie žmonės ir pasakė: „Nesijaudinkite, mes stovime su ginklais ir stovėsime“.
Tų samprotavimų Lietuvoje yra daug ir visokių. Dar ir dabar. Bet mes turime konkrečius įvykius, kurie liudija apie tų žmonių lojalumą.
- Bet abejonių dėl tų žmonių turėjote ir pats?
- Be abejo, negali dėl nieko būti šimtu procentų įsitikinęs. Tačiau mano akyse jie pasiteisino.
Bijojo, kad netaptų slaptąja policija
- Oficiali VSD įkūrimo data yra 1918 metų spalio 27 diena. Ar jūsų sukurta VSD buvo prieškarinės tęsinys?
- O ką ten tęsti? Tik pavadinimą. Mano idėja buvo sukurti struktūrą, remiantis demokratinių valstybių pavyzdžiu. Aš vertinų tų prieškarinių žmonių profesionalumą, bet ta tarnyba tarnavo autoritariniam rėžimui.
Kaip jau sakiau, aš studijavau ir didelių, ir mažų valstybių žvalgybines struktūras. Skaičiau teisinę literatūrą, reglamentuojančią literatūrą anglų kalba. Ją išsireikalavau iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Man patiko kaip ten buvo sutvarkyta teisinė bazė, įstatymai, kokios technikos taikomos, kaip atsižvelgiama į žmogaus teises. Tuo ir rėmėmės kurdami tarnybą, o ne į prieškario VSD. Bet laikas buvo įtemptas. Virė politinė kova. Reikėjo saugotis, kad netaptum politikos įrankiu, slaptąja policija. Žiniasklaida taip pat kėlė klausimus, ar mes netapsime persekiojimo struktūra.
O valstybei jau tada buvo reikalinga ne tik analizė, informacija, bet ir realūs sprendimai. O jų be teisinės bazės negali atlikti. Kitaip sakant, gali priimti sprendimus neteisėtai, bet vėliau galėsi pats už tai ir atsakyti (šypsosi. - Red.).
- O kaip išspręsdavote tą problemą, kad teisinės bazės nebuvo, o sprendimus reikėjo priimti?
- Per analitinę funkciją. Kai analizuoji, tai tu tik perteiki informaciją. Tačiau atlikti procesinius veiksmus, bendradarbiauti su prokuratūra mes negalėjom.
- Tai kaip viskas vykdavo? Gaudavot informacijos, ją analizuodavot ir kas tada?
- Na, tuo metu jau veikė Vyriausybė, faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis (Atkuriamojo Seimo pirmininkas. - Red.). Tai pagal poreikį teikdavome informaciją jiems. Bendravome ir su krašto apsaugos struktūromis. Be teisinės bazės ką nors gudriau ir nebuvo galima sugalvoti.
Virto teisėsaugos institucija
- 1991 metais palikote VSD ir grįžote 1998 metais. Ar tada tarnyba jau buvo kitokia?
- Žinoma. Tada jau buvo sukurta struktūra, teisinė bazė, padaliniai, statutas. Vėliau atsirado ir Žvalgybos įstatymas. Galima sakyti, kad VSD veiklos darbas tada jau buvo visiškai reglamentuotas.
- Dabartinė VSD yra tokia, kokią kūrėte tą 1990 metų pavasarį?
- Ne. Aš nenorėjau sukurti teisėsaugos institucijos, kokia ji yra dabar. Ji nėra vien žvalgybinė, ar kontržvalgybinė.
Kitose valstybėse yra visokių saugumo tarnybų variantų. Žvalgybinė funkcija dažnai būna atskirta ir veikia kaip atskira struktūrą. Lietuvoje funkcijos buvo sujungtos dėl finansinių priežasčių. Nes kurti atskirai žvalgybinę ir kontržvalgybinę bazę yra sudėtinga ir brangu.
- Kada VSD pavirto teisėsaugos institucija?
- Vadovaujant Jurgiui Jurgeliui (1993-1998 metai. - Red.). Jie tada ir parengė visą teisinę bazę ir kitus svarbius dalykus. Aišku, iš to mano pirminio varianto nieko nebeliko.
Aš įsivaizdavau siauresnę struktūrą, kuri užsiimtų analize ir saugumu. Pavyzdžiui, aš negalvojau, kad VSD turėtų užsiimti ekonominiais nusikaltimais. Taip pat aš nemaniau, kad yra reikalingi teritoriniai padaliniai. Čia, manau, sovietinis palikimas. Tose teritorijose padaliniams nėra ką veikti (šypsosi. - Red.). Pavyzdžiui, net kova su terorizmu yra centralizuota.
Taip pat, dėl grynai pragmatinių tikslų, aš maniau, kad VSD turi būti prie Vyriausybės. Nes Vyriausybė duoda pinigus (nusijuokė. - Red.). Būvimas savarankiška struktūra yra nesusipratimas. Visos tokios tarnybos turi būti priklausomos. Kartais tiesiogiai nuo kokio ministro, kartais nuo Vyriausybės vadovo, kiek rečiau - nuo prezidento.
Toks buvo mano įsivaizdavimas, bet Lietuvoje buvo pasirinkta kitaip. Ir aš nemanau, kad tai yra labai blogai. Tai nėra visai blogai. Tačiau, be abejo, kyla įvairių problemų.
- Kokių?
- Na, su prezidentu nėra taip paprasta nuolatos betarpiškai bendrauti. Aš norėjau įgyvendinti ir iš dalies įgyvendinau, kad VSD vadovas reguliariai lankytųsi pas prezidentą, Vyriausybės vadovą ir pas Seimo pirmininką. Nėra teisingas tas bendravimas pagal pareikalavimą. Didelėse valstybėse tokių tarnybų vadovai su valstybės vadovais gali bendrauti nuolatos, 24 valandas per parą. Mes to negalėjome pasiekti. Informaciją įvairiais kanalais mes teikdavome kelis kartus per dieną, bet pats pas prezidentą lankydavausi ne kasdien.
Skandalai dėl privatizacijos
- Kokį darbą atlieka VSD ir kaip tai liečia Lietuvos piliečius?
- VSD funkcijos yra labai paprastos. Jas galima suskirstyti į žvalgybinę ir kontržvalgybinę.
Žvalgybinė funkcija, tai informacijos rinkimas apie galimas grėsmes iš išorės. Tų grėsmių gali būti įvairiausių.
Lietuvos viduje veikia VSD kontržvalgyba. Kitaip sakant, analizuojama kitų valstybių įtaką Lietuvai valstybės viduje. Įvairiose šalies gyvenimo srityse taikomos įvairios prevencijos priemonės. Pavyzdžiui, ekonomikoje, visuomeniniame gyvenime ir taip toliau.
Taip pat VSD saugo valstybės paslaptis. Turi apsaugos sistemą, kuri atitinka NATO standartus.
Atliekama visuomeninių procesų analizė, pastovus monitoringas. Kitaip sakant, analizuojama kaip pasauliniai procesai atsispindi Lietuvoje. Analizuoja, ar egzistuoja kitų valstybių siekis, kad Lietuvoje būtų vienaip, ar kitaip. Ar yra siekis sudaryti grėsmę Lietuvos demokratijai per, sakykime, fašistuojančias organizacijas. Ar per sektas.
VSD nustatinėja, ar yra bandoma kenkti Lietuvos saugumui per kokius konkrečius asmenis, tarpininkus, užsienio firmas. Lietuvoje yra išleistas Priedangos firmų įstatymas, kurio vykdytojas yra VSD.
Dabar atsirado nauja VSD veiklos sritis – kova prieš terorizmą. Anksčiau ji visiškai nebuvo žinoma. Dabar ta sritis yra viena iš prioritetinių, kaip ir Europos Sąjungoje.
Kitaip sakant, VSD turi siaurą spektrą klausimų, kuriuose sprendžia nuo informacijos rinkimo, iki prevencinių priemonių vykdymo. Valstybė maža, todėl kartais tie klausimai susikerta ir persilenkia su kitomis teisėsaugos institucijomis. Todėl labai svarbu atskirti, kur yra mūsų sritis, o kur jau nebe.
- Galbūt dėl paslaptingos savo prigimties, VSD lyg ir kelia baimę visuomenei. Jūsų nuomone, ar prie to prisidėjo visi skandalai, kurie susiję su VSD? Tokie kaip Vytauto Pociūno žūtis, ar Eglės Kusaitės situacija.
- Tai išpūstas dalykas. Jeigu VSD tik vykdytų savo žvalgybines ir kontržvalgybines funkcija, tai yra tik rinktų informaciją apie užsienio grėsmes, tai apie tokią tarnybą jūs niekada nežinotumėte (nusišypsojo. - Red.). Na, gal išgirstumėte tada, kai būtų pareikštas nepasitikėjimas kokiu užsienio diplomatu ar išvytas koks užsienio agentas. Kitaip sakant, VSD į viešumą išeitų tik šnipinėjimo bylose. O dabar yra kitaip ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
VSD buvo priskirtos ir ekonominių procesų priežiūros funkcijos. Tai yra privatizacija, ir įvairių didelių ekonominių projektų realizacija. Čia ir prasidėjo visos problemos. Tokiose svarbiose ekonomikos srityse, kaip energetika ar finansai, reikėjo domėtis iš kur pareina užsienio firmų pinigai, milžiniški kitų valstybių projektai ir t.t. Reikėjo nustatyti, kam tie pinigai priklauso ir kokios čia įtakos. Tai ir sukeldavo didžiausią viešumo poreikį.
Pagal Vyriausybės nutarimą, VSD privalėjo teikti informaciją apie privatizuotojus ir kandidatus į privatizuojamus objektus. Kartais, mūsų pažymose būdavo rekomenduojama atsisakyti vienos ar kitos kandidatūros. Taip VSD stodavo skersai kelio įvairioms įtakoms. Tie suinteresuoti asmenys ir pasiekdavo žiniasklaidą, viešumą. Lietuvoje buvo daug asmenų, kurie siekė, kad VSD neišbristų iš skandalų, būtų viešumoje, keltų nepasitikėjimą, nuolat būtų keliamas klausimas apie VSD naikinimą ir panašiai.
Jeigu nebūtų buvusios tos ekonominių procesų priežiūros funkcijos ir informacijos teikimo apie privatizavimą, tai VSD nebūtų keliamas į viešumą.
- Kokią įtaką VSD turi viešumas?
- Didelę. Iškarto kyla įvairios suinteresuotų asmenų grupės, kurios siekia, kad VSD veikla būtų paraližuota. Visuomenė nėra tokia idealistinė, skaidri ir perregima. Visuomenėje vyksta daug procesų (ištęsė žodį „daug“ ir nusišypsojo. - Red.). Todėl jeigu tokia tarnyba veikia, ji negali neturėti skandalų. Jų nebūna tada, kai tarnyba neveikia ir nestoja niekam skersai kelio.
- Sakote, kad visuomenė nėra tokia skaidri ir perregima. Bet pirmaisiais nepriklausomybės metais ji buvo dar labiau drumsta?
- Visiškai...
- O kaip dabar situacija pasikeitė? Kiek prie to prisidėjo VSD?
- Jeigu apibendrintume, tai VSD dėka daugelis privatizuojamųjų objektų neatiteko nusikaltėliams. Nesakau, kad šimtu procentu, tačiau daugelis. VSD stipriai prisidėjo prie nusikalstamo pasaulio intervencijos į privatizacijos procesus sumažinimo.
Kontržvalgybinė funkcija taip pat buvo vykdoma ir, sakyčiau, efektyviai. Tai gali įvertinti NATO strateginiai partneriai. Galiu pateikti skaičius. Jeigu kitose valstybėse per panašų laikotarpį buvo išaiškintos dvi situacijos, susijusios su kontržvalgybos darbu, tai mano vadovavimo laikotarpiu Lietuvoje – 13. Tai nebuvo vieši įvykiai.
- Kokie tai įvykiai?
- Visokių buvo. Ir diplomatams nepasitikėjimas pareikštas buvo. Ir net mainai su Rusija vyko, kai mūsų diplomatai buvo išsiųsti.
- Jūs minėjote, kad buvo bijoma, jog VSD netaptų slaptąja policija. Galima sakyti, kad baimė nepasitvirtino?
- Kai kas gal apgailestauja, bet VSD tikrai netapo slaptąja policija (nusijuokė. - Red.). To nėra ir net galėjo būti.
Vienas pagrindinių mano išsikeltų tikslų vadovaujant tarnybai – pakeisti žmonių mastymą ir padėti suprasti, kad VSD nėra kažkokia persekiojanti struktūra. Pradžioje man atrodė, kad tai padaryti yra lengva. Juk tereikia darbais įrodyti, jog tu nepersekioji žmonių. Tačiau pasirodo, tai net labai sunkus uždavinys. Žmonės daug metų gyveno persekiojami, todėl jiems ir dabar kartais atrodo, kad VSD „kovoja“ prieš kitaip manančius.
Iš kitos pusės, valstybė turi būti pasiruošusi tokiai struktūrai. Kai iš aukščiausių šalies pareigūnų lūpų mes girdime, kad VSD yra „valstybė valstybėje“, tai yra absurdiškiau nei absurdas. VSD yra visiškai savo esme priklausomas valstybei, dirbantis tik valstybei. Tai yra absoliuti valstybinė institucija. Tačiau jei nėra pasitikėjimo, tai arba reikia keisti VSD vadovą, arba naikinti struktūrą. Jei kyla kokių klausimų dėl finansavimo, patikimumo ar panašiai – tokia struktūra negali funkcionuoti. Reikia ją naikinti. VSD sėkmingai gali veikti tik abipusio pasitikėjimo atveju.