Lyg nebūta dar pries kelias savaites, o praktiškai jau ne vienus metus, skleidžiamų užuominų apie oligarchus, bandymus perimti strateginius objektus, blogą įtaką valdžiai ir panašius dalykus.
Mirties paunksnėje ant scenos palypėję verslininkai neatrodė nei grobuonys, nei darbininkų engėjai. Net paaiškėjo, jog jie ne tik domisi Lietuvos istorija, kultūra, bet ir remia menininkus, mecenuoja bažnyčias ir išgyvena dėl valstybės ateities.
Neseniai surengta gyventojų apklausa apie verslininkus šiurpino savo negatyvumu. O kokie apklausos rezultatai būtų šiomis dienomis?
Manau, priešingi buvusiems. Tad kokia Lietuva yra tikroji? Niauri, užsidariusi, viskuo nepatenkinta į laisvąją rinką žiūrinti kaip į nelaimę? Ar ta, kuri ant tako kloja pagarbos gėles lydėdama į paskutinę kelionę ne tik valstybės vyrą, bet ir iškilų verslininką?
Aišku tik viena - Lietuvoje žmonių nuotaikos ir nuomonės gali pasikeisti per kelias dienas. Mūsų valstybės piliečiai nuosekliai laikosi nuostatos kuo mažiau gerų žodžių sakyti apie gyvuosius, nesuteikti progos inžinieriui, gamyklos vadovui, mokslininkui, menininkui, politikui manyti, jog jų darbai yra labai vertingi, tačiau atėjus in memoriam metui nuopelnai pripažįstami ir įvertinami.
Tokia mūsų tautos tradicija ir jos jau nepakeisim. Tačiau kai ką galima padaryti ir gyviems esant, juk nebūtinai laukti „paskutiniosios“, kad tik vaikai beišgirstų gerą žodį. Bendravimo atmosferą mes kuriamės patys ir neprivalu ją nuodyti daugiau, nei reikalauja žmogiška prigimtis.
Atkūrus Nepriklausomybę niekas ir nesivylė, kad drauge su permainomis politikoje keisis ir žmonių psichologija, pasitrauks okupacijos suformuotas uždarumo, nepatiklumo ir įtarimų slogutis.
Atsirado tik galimybė blogas emocijas reikšti viešai, kuo bulvarinė žiniasklaidos dalis iškart ir pasinaudojo. Apkalbos, plepalai ir visokio plauko bjaurastis, kuri sovietiniais laikais tūnojo virtuvėse, išėjo į gatves ir aikštes ir net kurį metą daug kam buvo intriguojanti ir įdomi.
Tačiau vis labiau įsitikinant, kad turgaus liežuviai, užplakę kaimyną, gręžiasi ir pries besidžiaugiantį, bulvarinė laisvė pradėjo patikti mažiau. Dabar jau rengiamos diskusijos apie beribės žodžio laisvės ribas, žmogišką orumą ir atsakomybę, tačiau tie svarstymai gerokai pavėluoti. Gyvenimas rodėsi kaip tekanti upė, bet juk ir joje beaglė šlamšto.
Daug veiksnių lėmė dabartinį mūsų bendravimą, tačiau neabejotinai naują, emocinį atspalvį bendrai visuomeninei psichologinei atmosferai suteikė politikai. Sovietiniais laikais nomenklatūra buvo už bet kokio reagavimo ribų, tarsi Dievo duoti. Privalomo balsavimo per rinkimus metu mažai kas žinojo, už kokį asmenį pasisakoma.
Atkūrus Nepriklausomybę, visuomenė pasuko į kitą kraštutinumą - asmenybių grumtynėse nublanko bet kokios politinės idėjos ir partijos kūrėsi vos ne kaip tikinčiųjų apie pranašą būreliai. Nuo „pranašo“ savybių priklausė teigiama ar neigiama politinio gyvenimo atmosfera.
Bene ryškiausią vaidmenį suvaidino partija „Tvarka ir teisingumas“. Iš kraštutinių dešiniųjų, sovietine nostalgija sergančiųjų ir anarchistų jie subūrė politiniu požiūriu pačią margiausią ir emociškai pačią išraiškingiausią šalininkų grupę.
Iki šiol atmintyje dar gyvi net televizijos transliuoti partijos susirinkimai, kur „diskutuojantys“ argumentus buvo pasiryžę paremti kumščiais. Nors partijos kūrėjai atėjo iš verslo pasaulio, būtent iš tokių susibūrimų pradėjo plisti prakeiksmai patiems verslininkams, liberalams ir kitaip gyvenantiems.
Grubus politinio kalbėjimo stilius pradėjo patikti ir kitoms partijoms. Rėksmingumas, storžieviškumas, „tiesos rėžimas į kaktą“ visiškai pakeitė tokias pasenusias sąvokas kaip dialogas ar įsiklausymas.
Visuomenė taip pat neatsiliko nuo išrinktųjų. Užtenka atkreipti dėmesį vien į toną ir leksiką, kuriuos girdime ir skaitome įvairiausiuose komentaruose. Ryškiausias pavyzdys - garliavinės barikados už „vertybes“.
Kyla esminis klausimas - ar karnavalizuotas politinis gyvenimas jau tapo mūsų savastimi ir tradicija, kuri bus tęsiama ir po kitų Seimo rinkimų?
Sprendžiant iš pasisakymų tono šeimos koncepcijos klausimu, populizmo, sklindančio iš Prezidentūros dėl partijų finansavimo, dėl atominės elektrinės statybos migloto aiškinimo, kuris prieš rinkimus taps politizuotu ir Darbo partijos bylos nukėlimas pačiu įtempčiausiu politinės kovos laikotarpiu, kai visi kiti klausimai taps antraeiliai, didelių vilčių neteikia, nors yra ir prošvaisčių.
Pastarosiosmis dienomis pozityviai nuskambėjo Seimo pirmininkės I.Degutienės atsiprašymas dėl kolegų parlamentarų įžeidžiančių pasisakymų apie Konstitucinį teismą.
Kiek žinau, tai ko gero vienintelis tokio rango vieno iš valstybės aukščiausių asmenų pasisakymų. Net jeigu Seimo pirmininkės žingsnis yra susijęs su būsimais rinkimais, vis tiek jis yra reikšmingas į sceną ateinantiems politikams.
Be gigantiškų užmojų strateginiuose projektuose ir lietuvių skridimo į kosmosą po dvidešimties metų turi būti atkurtas ar naujai sukurtas paprasčiausias žmogiškas kalbėjimas, argumentuotas ginčas ir dialogas ir pagaliau pagarba bet kurios profesijos žmogaus užsiėmimui.
Turėtume nebijoti pripažinti nei klaidų, nei laimėjimų. Turėtume nesigėdyti pagirti žmones dar jiems gyviems esant. Tada nereikės laukti, kol paskutinėn kelionėn palydėsim kitą iškilų asmenį ir atsipeikėję vėl iš naujo pradėsime svarstyti, kaip gyvename ir kur link einame.