Pirmą kartą 58 metų A.Myhre Vilniuje apsilankė 1990-aisiais. Tuomet jo tikslas buvo išsiaiškinti, ar įmanoma Lietuvos Seimo rūmuose sumontuoti palydovinę anteną.
„Kai 1990-aisiais pirmą kartą Norvegijoje su oficialiu vizitu lankėsi Vytautas Landsbergis, paklausė, ar negalėtų iš mūsų gauti dovanos – palydovinės antenos-telefono.
Jis bijojo, kad sovietų valdžia gali grįžti, o telefonas buvo reikalingas tam, jog lietuviai galėtų apie tai pranešti pasauliui savarankiškai, o ne per Maskvą”, – prisiminė A.Myhre.
Tvarkydamas reikalus A.Myhre Vilniuje susipažino su lietuve. Po poros metų jie susituokė.
„Mums pasakė, kad mūsų – vakariečio ir lietuvės santuoka nepriklausomos Lietuvos istorijoje yra pirmoji. Apie ją sklandė daug gandų”, – juokėsi A.Myhre.
Nors dabartinė jo žmona tuo metu dirbo Amsterdame (Olandija), o pats A.Myhre gyveno Norvegijoje, pora bendrą gyvenimą nusprendė kurti Vilniuje.
„Kai pamačiau Vilniaus senamiestį, įsimylėjau. Supratau, kad galimybė likti čia ir prisidėti prie senamiesčio darbų man, kaip architektui, yra vienintelė gyvenime, negalėjau jos praleisti”, – pasakojo A.Myhre.
Šiuo metu jis dirba ne tik architektu, bet ir savanoriškai kuria interneto svetainę apie Lietuvą ir Vilnių anglų kalba www.vilnews.com.
– Kai 1990-aisiais atvykote į Vilnių, miestas jums pasirodė tamsus, žmonės apsirengę pilkais drabužiais, liūdni. O kuo patraukė sostinės senamiestis? – pasiteiravo „Sostinė” A.Myhre.
– Tikra tiesa. Tuo metu Vilnius buvo niūrus. Atokesniuose rajonuose tikrai nebuvo šviesų, tik šiek tiek gyvybės gyvenamuosiuose daugiabučiuose.
Pirmoji ryškesnė šviesa, kurią pamatėme leisdamiesi Ukmergės gatve žemyn, – tuometis viešbutis „Lietuva”.
Tačiau aš, kaip architektas, pamatęs Vilniaus senamiestį, iš karto jį įsimylėjau.
Nepaisydamas tamsos, niūrumo, senų automobilių dvoko, supratau, kad senamiestis fantastiškas, čia susipynę keli architektūros stiliai, jis labai panašus į Italijos miestus, nes daug pastatų senovėje projektavo italai.
Žinoma, kai kurie pastatai nebuvo gražiai nudažyti, byrėjo tinkas, tačiau supratau, jog viskas šioje miesto dalyje autentiška. Vilniaus senamiestis – vienas nuostabiausių visame pasaulyje, o aš esu tikrai daug keliavęs ir matęs.
– Kuo sostinės senamiestis skiriasi nuo kitų pasaulio miestų?
– Tai – puikus pavyzdys, kaip mieste reikia gyventi.
Tai – rojus Žemėje. Planuojant miestą svarbu ne tik pastatai, bet ir tai, kaip jie sujungti tarpusavyje, erdvės – gatvės, parkai, skverai aplink juos.
Vilniaus senamiestis pritaikytas žmonėms gyventi. Jis ne per didelis, jaukus, be to, autentiškas. Juk dauguma senamiesčių skirtinguose pasaulio miestuose – tarsi dirbtinai atkurti.
Vilniaus senamiestyje žmonės iš tikrųjų gyvena. Daugumoje miestų šiose erdvėse įsikūrę tik restoranai, biurai, o žmonės nelabai gali gyventi.
Senamiestis kupinas gyvybės. Geriausias pavyzdys – Kaziuko mugė.
Žmonės visus metus kuria autentiškus daiktus, kad atvežtų juos į šią šventę pavasarį. Kasmet prekės būna tos pačios, bet tai ir yra gerai, nes lietuviai moka išlaikyti autentiškumą ir savo tradicijas.
Vasarą pasivaikščioti po senamiestį ypač puiku. Eini, kažkur išgirsti grojant džiazą, kitame kiemelyje kas nors šoka, dar kitur – piešia. Čia tiek daug gyvybės.
Nuo to laiko, kai prieš dvidešimt metų atsikrausčiau į senamiestį, beveik nevažinėju automobiliu. Dirbu, gyvenu, susitinku su draugais būtent čia.
Džiaugiuosi, kad Vilniuje „Coca-Cola” kultūros mažiau. Čia vis dar daugybė jaukių restoranų ir kavinių.
– Norvegijoje kovojote už medinės architektūros išsaugojimą. Kodėl nusprendėte, kad ją reikia saugoti ir Vilniuje?
– Dvi pagrindinės vietos, kur norėtųsi išsaugoti medinę architektūrą, – dalis Vytauto gatvės ir teritorija Šnipiškėse. Ten reikia išsaugoti ne tik namus, bet ir visą gatvę.
Ten turi būti atkurti ne tik pastatai, bet ir gatvių žibintai, šaligatviai, apželdinimas.
Kai prieš kelis dešimtmečius kovojau už medinę architektūrą Norvegijoje, daugelis klausė, kam to reikia. Dabar tose teritorijose žmonės puikiai gyvena ir yra labai patenkinti. Tai – prestižinės vietos.
Tas pats galėtų būti ir Vilniuje. Žmonės gyventų gražiuose mediniuose namuose Žirmūnuose, Šnipiškėse, ten įsikurtų restoranai, parduotuvės – šie rajonai atgimtų.
Daugiabučių kvartalai man nelabai patinka. Jie pastatyti tarsi kauliukų žaidimo principu. Kaip šie iškrito – taip tegul ir stovi. Tačiau pastatai turi komunikuoti tarpusavyje – turi būti apgalvotos teritorijos tarp namų, gatvės, viską reikia pritaikyti žmonėms.
– Kokie, jūsų nuomone, yra nevykę sostinės planavimo pavyzdžiai?
– Konstitucijos prospektą būčiau kūręs kitaip. Juk mašinos galėtų važiuoti požeminiu tuneliu, o viršuje, kur dabar gatvė, vaikščiotų žmonės, būtų puiki atvira teritorija. Toks projektas nebūtų kainavęs daugiau nei dabartinis greitkelis.
Eismą keisčiau ir senamiestyje. Gatvės čia galėtų būti sureguliuotos taip, kad į centrą įvažiavęs žmogus ta pačia ir išvažiuotų.
Dabar kai kurios senamiesčio ir Užupio gatvės taip pat yra tarsi greitkeliai – jomis vilniečiai tiesiog iš vieno rajono patenka į kitą. Per didelis eismas kenkia senamiesčiui ir Užupiui.