B.Obamos žodžiuose slypi kur kas daugiau negu vien perspėjimas: „Nesielkite su savo žmonėmis taip, kad prieš jus atsisuktų ir jie, ir visas pasaulis.”
Žinoma, dabar galima piktintis ir klausti: o kas jis toks, tas B.Obama, arba kas nors kitas, kad dalytų patarimus kitų šalių lyderiams, kaip jiems elgtis su savo žmonėmis? Juk tai kišimasis į svetimos valstybės reikalus – ne kitaip.
Juolab kad nėra ir universalių taisyklių, kada galima įsikišti, o kada būtina gerbti suverenitetą. Išskyrus vieną išimtį: teisybė visuomet yra stipresniojo ir tarptautinę paramą užsitikrinusiojo pusėje.
Galbūt tai praėjusio amžiaus įvykių pasekmė, kai Vakarų šalių nuolaidžiavimas totalitariniams režimams atsirūgo dešimteriopai.
O galbūt tiesiog karti realybė, kai ekonominiu ir kariniu požiūriu stipresnės valstybės, pasitelkusios šūsnį tarptautinių susitarimų ir organizacijų, imasi pasaulio policininko vaidmens.
Vargu ar verta verkti dėl žlugusių ar sunaikintų režimų. Nors galbūt neatsitiktinai krokodilo ašaras lieja panašių autoritariniais metodais valdomų šalių atstovai.
Pavyzdžiui, dėl Libijos lyderio likimo ypač sielotasi Rusijoje, iš ten nenutrūkstamu srautu teka propagandos upės apie niekšingus „imperialistinius Vakarus” ir „rojų savo žmonėms sukūrusį” M.Gaddafi.
Todėl B.Obamos perspėjimas apie pamoką visiems diktatoriams arba bent jau autoritariniams vadovams pirmiausia rūpi būtent pastariesiems.
Tik, žinoma, ne todėl, kad jie galvotų apie pasikeitimą, demokratines reformas ar valdžios kontrolę.
M.Gaddafi žūtis – pamoka visiems diktatoriams, kokių klaidų neverta kartoti. Libijos lyderis iki paskutinės gyvenimo akimirkos, regis, nelabai suprato, kas vyksta.
Atitrūkęs nuo realybės, pasipūtęs. Užuot skaldęs savo priešus, jis juos vienijo savo kalbomis ir veiksmais.
Užuot pasiūlęs meduolį protestuojantiems libiams, jis prieš juos pasiuntė tankus, nors žinojo, kad jų vairuotojais negalima pasitikėti.
Gamtiniais ištekliais aptekusios šalies lyderis nusipirko kone pusės Afrikos valstybių vadovų paramą ir greičiausiai manė taip pat lengvai galėsiantis nusipirkti Vakarus.
Toli jam buvo iki palyginti subtilių Kremliaus metodų, kuriais Maskva ne vieną dešimtmetį šokdina Vakarus.
Antra vertus, Vakarų karinė kampanija prieš Libijos režimą dar gali atsirūgti. Ir ne tik todėl, kad Europos pašonėje gali iškilti nestabili, islamistų kontroliuojama valstybė.
Kitų autoritarinių šalių lyderiams NATO karinė kampanija prieš Libijos režimą – dar vienas signalas ne tik savo valstybėse užgniaužti bet kokią opoziciją ar revoliucijos daigus, bet ir apsiginkluoti iki dantų.
Kad ir masinio naikinimo ginklais, apie kurių grėsmę kol kas dar tuščiai mėgsta taukšti Vakarų šalių lyderiai.
Galima smerkti, baisėtis ar bartis dėl, pavyzdžiui, Pakistano, Šiaurės Korėjos įžūlaus, o kartais ir atvirai provokuojančio elgesio.
Tačiau vargu ar kam nors artimiausiu metu kils noro pamokyti šių šalių vadovus, kaip jie turėtų elgtis.
Žinoma, tokioms priemonėms reikia geležinės drausmės šalies viduje, profesionalių, aklai ištikimų jėgos struktūrų ir milžiniškų investicijų.
Tačiau Šiaurės Korėjos pavyzdys rodo, kad net ir ekonomiškai nustekenta, badaujanti šalis gali būti pavojingesnė už turtingą ir daug ką sau leisti galinčią Libiją.
Žinoma, nereikia pamiršti, kad nuolatos šiauštis prieš pasaulio galinguosius ir rodyti dantis ne visuomet naudinga. Tokią pamoką jau išmoko Kuba ir Kinija.
Kadaise uždaros komunistinės valstybės atsivėrė tiek, kad sugebėtų palaikyti savo valdantįjį režimą ir nesulauktų pernelyg neigiamų poveikio priemonių iš Vakarų.
Netgi ta pati Rusija, kuri dviveidiškai negaili kritikos Vakarams ir niekuomet nepraleidžia progos jiems įgelti, suprato, kad tiesmukiška konfrontacija – nenaudinga.
O tai reiškia, kad šios pamokos mums gali būti svarbios ir mums.
Kitą sykį, kai kurios nors autoritarinės šalies vadovas (o tokių kaimynystėje turime net dvi) nuspręs žaisti pavojingą vidaus arba išorės žaidimą, vargu ar kas nors elgsis taip neatsakingai kaip M.Gaddafi.
Iš dalies tai jau vyksta seniai, mat, pavyzdžiui, Kremlius manipuliuoja ne tik savo šalies piliečiais, bet ir aktyviai per politiką, verslą bei kultūrą braunasi į posovietinę erdvę.
Kaip pripažino moderniųjų laikų Rusijos caras V.Putinas, tą erdvę derėtų atkurti ir vėl priglausti po dvigalvio Maskvos erelio sparnu.
Kaip žinoma, autoritarizmo – tiek rusiškojo, tiek vietinio šalininkų Lietuvoje netrūksta.
Ko gero, nėra abejonių, kad iš M.Gaddafi likimo bus pasimokyta.
Tik greičiausiai ne taip, kaip tikisi B.Obama.