Mažumos tylėjimas leidžia spiralei vis labiau įsisukti, užgriebiant vis didesnius ir reikšmingesnius socialinio gyvenimo plotus. Nepritariančiųjų tylėjimas suglaudus ausis sudaro sąlygas netrukdomai įsitvirtinti anaiptol ne pačioms teisingiausioms politinėms nuostatoms ir iškilti populistinėms politinėms jėgoms. Su Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vadovu dr. Nagliu Kardeliu kalbėjomės apie tylos spiralės veikimo principus.
***
- Kodėl veikia tylos spiralė? Kodėl žmogui taip nedrąsu išsakyti nepopuliarią nuomonę?
- Dėl politinio arba socialinio nesaugumo. Žmogus gali bijoti pasakyti savo nuomonę kaip tam tikros valstybės, tautos, bendruomenės pilietis, bijodamas politinių sankcijų ar represijų. Darbo kolektyvas taip pat yra mažytė visuomenė, „respublika“. Kiekviename darbe yra tam tikra hierarchija, ir pavaldiniai dažnai prisitaiko prie darbdavių požiūrio. Pasitaiko netgi, kad vadovas laikosi priešingos pozicijos, negu priimta valstybėje apskritai, ir darbuotojo požiūris atitinka bendrąją valstybės elito poziciją, bet jis prisitaiko prie darbdavių požiūrio. Įmanoma situacija, kai žmogus prisitaiko netgi šeimoje.
Spiralė labiau veikia tais atvejais, kai kalbama apie politines, moralines pažiūras – tai, kas tiesiogiai empiriškai neverifikuojama. Dalykuose, kurie pamatuojami, patikrinami, sunkiau tą spiralę užsukti. Tik pasakose įmanoma, kad valdiniai patikėtų ir skelbtų, kad karalius nenuogas, jeigu jis iš tiesų nuogas. O moralė, politika, tai, kas priklausoma nuo kultūros, mados – sunkiai pamatuojami dalykai, jiems nėra objektyvių standartų, ir jie priklauso nuo subjektyvių žmogaus preferencijų. Čia atsiranda daugiau vietos manipuliacijoms.
Tada žmonės linkę prisitaikyti prie tos nuomonės, kurią skelbia elitas. Ir ne tik todėl, kad bijo. Paprastai elito pozicija tapatinama su galios pozicija. Elitas gali manipuliuoti žmonių nuomone, juos subtiliai „pritildydamas“. Kita vertus, patys žmonės, simpatizuodami vienam požiūriui, bet nebūdami tikri, kad jis iš tiesų teisingas, gali manyti, kad galbūt valdžia yra teisi. Dėl to netikrumo jie būna linkę savo požiūrį priderinti.
Tylintieji, manydami, kad dominuojantis požiūris apima galios potencialą, gali bandyti tos galios „prisitraukti“, susitapatindami su valdančiųjų pozicija. Taip jie tarsi pereina į jų pusę ir „prisitraukę“ galios gali ją kitų atžvilgiu demonstruoti. Tai pigus būdas prisidurti simbolinio galios kapitalo, darant nedidelius kompromisus su sąžine. Žmogus vartojimo visuomenėje prisitaikęs viską pirkti už įvairią kainą ir pats parduoti save. Taigi, jis dažnai parduoda savo nuomonės neturėjimą.
- Bet kaina šiuo atveju nebūna suderėta?
- Kadangi nėra tiesioginių mainų, klaidų ir bandymų metodu žmonės tikrina, kokios bus pasekmės. Prisitaikymo mechanizmas – labai subtilus, pasąmoninis. Žmonės kaip visuomeninės būtybės yra prisitaikiusios automatiškai nustatyti dominuojantį požiūrį. Turi evoliucijoje susiformavusį sugebėjimą labai tiksliai įvertinti galios balansą.
Kai kurie biologai teigia, kad žmogbeždžionių smegenys yra išlavėjusios būtent dėl socialinio bendravimo. Tai beždžionės, rezgančios intrigas ir nuolat skaičiuojančios galios balansą. Tam reikia nemažos operatyvinės atminties. Manoma, kad intelekto raida iš dalies susijusi su galios balansų skaičiavimu. Kaip ten bebūtų, žmogus beždžionėms šiek tiek giminingas. Gamta yra suformavusi labai subtilius mechanizmus, kuriais žmogus prisitaiko prie dominuojančio požiūrio, sugeba pasąmonės lygmenyje nustatyti galios balansą.
Visuomenėse, kur akivaizdi represijų galimybė, spiralė įsisuka iš baimės. Pastebėta, kad kolektyvistinėse visuomenėse ji įsisuka greičiau. Demokratinėse visuomenėse viskas vyksta subtiliau. Žmogus nerizikuoja savo galva, bet tam tikru socialiniu prestižu, išmetimu iš tam tikro elitui artimo rato ar darbo. Socialinis nesaugumas didelis ir demokratinėse visuomenėse. Žmonės, nebijodami balsuoti per rinkimus, prilaiko liežuvį už dantų savo artimiausioje aplinkoje. Prilaiko liežuvį ir tuomet, kai jų požiūris jų pačių įsivaizduojamas kaip nemadingas. Mokslinėje literatūroje egzistuoja netgi toks droviojo konservatoriaus (ar leiboristo) sindromas. Žmogus laikosi, tarkim, dešiniųjų pažiūrų, bet tuo metu nemadinga, intelektualiniuose sluoksniuose laikoma neprotinga tokias deklaruoti, todėl jis apsimeta esąs kairesnių pažiūrų, arba priešingai.
- Tai vis dėlto tylos spiralė sukasi labiau iš apačios, ne iš viršaus? Viskas atsiremia į tylinčiojo baimes, lūkesčius?
- Pirmasis judesys yra iš viršaus. Nustatoma vienokia ar kitokia požiūrių asimetrija. Gamtoje griežtos simetrijos ir nebūna. Fizikoje įvairios sistemos linkusios susireguliuoti taip, kad kraštutinės, netipinės, nukrypstančios nuo vidurkio tendencijos yra gesinamos. Sistema, siekdama išlikti stabili, fiksuoja tam tikrą būsenos branduolį ar vertės vidurkį, ir visa, kas labai nuo to vidurkio nutolę, yra nugesinama, o vidurkio pozicija rezonanso būdu sustiprinama. Ir visuomenėje veikia panašios tendencijos.
- Vadinasi, visuomenei iš tiesų pavojingi „išsišokėliai“, kitaip manantys?
- Jeigu tie vadinamieji „išsišokėliai“ elgiasi socialiai neatsakingai, reiškia visuomenei iš principo nenaudingas idėjas – pavyzdžiui, kad reikia išnaikinti kokią nors tautinę, rasinę grupę, - tuomet taip. Bet jeigu žmonės iš esmės yra tos bendruomenės patriotai, tik nebūtinai yra dominuojančios sistemos patriotai, tada jų neortodoksinės pozicijos kaip tik yra naudingos. Jeigu visuomenė juos užčiaupia ar jie patys užsičiaupia, bijodami patirti priespaudą – visuomenei tai išeina ne į naudą, nes kyla stagnacijos pavojus.
Biologai mano, kad pati visuomenė atrankos būdu sukonstruota taip, kad siektų išsaugoti savo stabilumą. Tas apsisaugojimas pasireiškia kaip kraštutinių tendencijų nugesinimas. Jeigu patys žmonės paklūsta tokiai iš visuomenės prigimties ateinančiai logikai, tada kyla pavojus, kad ir pozityvūs, kūrybiški, inovatyvūs sprendimai, kurie galėtų visuomenę pakeisti į gerąją pusę, bus neišgirsti. O tai, kas per daug stabilu, yra negyva.
Dėl tylos spiralės kyla ne tik manipuliavimo, bet ir nesusikalbėjimo ir neteisingo situacijos interpretavimo pavojus. Įsivaizduokime – susiklosto tam tikras dominuojantis požiūris, ir žmonės yra nusiteikę laikyti liežuvį už dantų. Sakoma, kad tyla yra sutikimo ženklas. Elitas ar valdžia gali tai interpretuoti kaip sutikimą. Bet tylėjimas nebūtinai reiškia sutikimą. Jis gali reikšti ir nesaugumą, baimę.
- Karų, suiručių, krizių atveju tylos spiralė sukasi stipriau ar silpniau?
- Labai stipriai. Neseniai nužudytas Libijos diktatorius M.Gaddafi skelbė, kad visi jį myli. Netgi tam tikri mitingai lyg ir rodė, kad Tripolio žmonės jį palaiko. Bet vėlesni įvykiai parodė, kad tai buvo visiškas situacijos nesuvokimas ir klaidingas interpretavimas. Karų arba nedemokratinių, nelaisvų režimų sąlygomis tylos spiralė labai smarkiai veikia.
Bet ji veikia ir demokratinėse visuomenėse. Egzistuoja ir vidinė cenzūra. Kolektyvistinių visuomenių atstovai aukoja savo pažiūras bendriems visuomenės interesams. Buvo daryti bandymai ir lygintas tylos spiralės veikimas Taivanyje ir JAV. Kaip ir spėta, paaiškėjo, kad Taivanyje ji labiau veikė, nes visuomenė labiau orientuota į kolektyvizmą. JAV ji veikė silpniau nei Taivanyje, tačiau stipriau, nei sociologai manė.
- Ar riaušės, pavyzdžiui, Graikijoje reiškia, kad ten tylos spiralė pratrūko? O gal iš opozicinės nuomonės susiformavo nauja masinė opinija ir įsisuko nauja spiralė?
- Žiūrint iš sudėtingų sistemų perspektyvos – Graikijos visuomenė pasiekė tokį tašką, kai ji kaip struktūra, kaip pasakytų fizikai, nebėra laminarinė, o jau turbulentinė. Atsirado chaoso elementai, sistema „užlūžo“. Visuomenė išsiderino. Sociologai žino tam tikrus parametrus, kai žmonių nervai neišlaiko, ir gresia neramumai – pavyzdžiui, tam tikras nedarbo lygis. Jeigu nebus padaryta esmingų sprendimų, kurie užtikrintų tos visuomenės stabilumą, jai gresia visiškas pakrikimas. Ypač turint galvoje temperamentingą graikų būdą.
- Ar atsispirti tylos spiralei, jei nekalbėsime apie totalitarinius režimus, iš tiesų objektyviai pavojinga? Gal iš tikrųjų rizika nėra tokia baisi, kaip bijančiam ir tylinčiam atrodo?
- Lietuvoje politine prasme tikrai nepavojinga reikšti nuomonę. Gal šiek tiek pavojingiau socialinio saugumo prasme. Bet gabiam žmogui tai tikrai nėra priežastis į tą spiralę įsitraukti. Disidentiškas nuotaikas dažniausiai reiškia intelektualesni žmonės, turintys aukštesnį išsilavinimą ir socialiai geriau apsaugoti – jie suras darbą, net jeigu bus atleisti darbdavio už savo pažiūras.
- Iš kur kyla tas dvilypumas – visuotinai pripažįstama, kad kovoti už savo tiesą yra gerai, literatūroje ir kine žavimasi išskirtinėmis asmenybėmis, bet tikrovėje į netylinčius žmones dažnai žiūrima kaip į išsišokėlius, nesusipratėlius?
- Bijoma, kad išsišokėlis nepakenktų konformistams. Galvojama, kad jis kenkia ne tik sau, bet ir man ar kitam, kuris prisitaiko. Manoma, kad per jį visi nukentės, panašiai, kaip mokykloje visa klasė nukenčia per vieną išdykėlį. Be to, žmogus nelinkęs į inovacijas. Jeigu jį tenkina nusistovėjusi būsena, jis užprogramuotas pačios gamtos šį balansą išlaikyti.
- Tuomet iš kur visuomenėje kyla tokie jos poreikių neatitinkantys idealai? Kodėl romantizuojami maištininkai, jais žavimasi?
- Po to, kai tas inovatorius, atradėjas ar revoliucionierius įveikia visas kančias, pasipriešinimus ir spirales ir atveda visuomenę į kitą lygį, ir tas lygis pasirodo geresnis – be abejo, visuomenė tai įvertina. Tada belieka pripažinti, kad toks elgesys vertas pasigėrėjimo.
- Ne todėl, kad laimėtojų niekas neteisia, nes jie tampa galios ir naujos įsisukusios tylos spiralės centrais?
- Taip, bet gali būti ir kognityvinis momentas. Visiems atsiveria akys, ir jie pamato, kad nauja būsena yra geresnė. Pavyzdžiui, atrandama nauja mokslinė idėja, suformuluojamas naujas dėsnis, pasiūloma techninė inovacija, iš kurios anksčiau buvo juokiamasi, bet vėliau pamatoma, kad tai yra gerai. Bet į kitus inovatyvumo daigus vėl žiūrima nepatikliai. Žmogus linkęs taupyti energiją ir savotiškai „užsikonservuoti“.
- Tai vis dėlto „užsikonservavimas“ yra gerai?
- Iki tam tikros ribos. Vienas polius yra chaosas, kai sistema pasidaro turbulentinė. Kitas polius – kai sustingsta vos ne lavono būsenoje.
- Tylos spiralė nėra visiškas blogis?
- Žiūrint iš žmogiškumo principų taško – tylos spiralė yra vienareikšmiškai blogai. Žiūrint iš sistemų teorijos ir pačios gamtos požiūrio taško – o gamta dažnai būna išmintingesnė už žmogų – tame yra nemažai racionalumo, išminties. Bet netgi pripažįstant, kad žvelgiant iš gamtos požiūrio taško tylos spiralė kartais pasiteisina, žmogus kaip būtybė, kuri pranoksta gamtą, turėtų stengtis, kiek įmanoma jo jėgoms, tos spiralės veikimą pristabdyti. Nereikia puoselėti iliuzijų, kad spiralė apskritai išnyks. Jeigu ji yra tai, kas ateina iš gamtos – ta prigimtis nebus iki galo įveikta. Tą prigimtį įmanoma tik šiek tiek kontroliuoti, apriboti jos veikimą, panašiai, kaip ir žmogaus agresyvumą, godumą, pavydą.
- Kaip tai padaryti?
- Kiekvienas žmogus turėtų paklausti savęs, kam jis iš tiesų gyvena šiame pasaulyje, koks jo strateginis tikslas. Nusistatyti savo principus ir tiesiog sąžiningai gyventi ir dirbti, laikantis tų principų. Tada spiralė savaime išsikvėps.
Su pačia spirale kaip Don Kichotui su vėjo malūnu nėra prasmės kovoti. Pernelyg forsuojant atsiranda tikimybė, kad ta spiralė kaip labai suspausta spyruoklė spriegs atgal. Verčiau pasirūpinti savo moraliniu integralumu, paklausti savęs, ar aš nesu konformistas, ar laikausi savo principų, ar dėl išskaičiavimų neaukoju savo gyvenimo prasmės ir strateginio tikslo.