Svarbiausia simbolinė ugnies reikšmė Vėlinių yra šiluma. Anksčiau tikėta, kad vėlės nuolat kenčia šaltį ir alkį. Kiek toliau į rytus, Baltarusijoje, senovinis paprotys yra išlikęs bemaž visa savo struktūra ir yra vadinamas „šildyti mirusįjį“, arba „šildyti mirusiajam kojas“.
Pasakojama, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais.
Kaimo kapinėse būdavo kuriamas vienas didelis laužas, kuriame po krikščionybės įvedimo, deginti seni nuvirtę kryžiai, sausos kapinėse augančių medžių šakos ir kt. Senų kryžių deginimas buvo paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma, mat deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa.
Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį (tiesa, jau nebe iš kryžių) dar galima pamatyti Margionių kaime, Varėnos rajone. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Prisiminti užmirštus kapus
Mūsų proseneliai manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.
Dabar vėl atgimsta paprotys per Ilges uždegti žvakutes ant protėvių kapų - pilkapių. Kartais jos uždegamos ant apleistų kapelių, pamirštose kapinėse.
Vėlinių naktį į parapinę bažnyčią renkasi vėlės, kurios tą naktį pateks į dausas. Tai žinomas sakmių motyvas.
Kapuose - maisto auka protėviams
Praeityje Vėlinių metu buvo rengiamos apeiginės vaišės, kurių metu valgyta duona, garuojanti ir būtinai su rūgštimi sriuba, avies mentelė ir kiti patiekalai. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys nešti maisto į kapines, tokiu simboliniu būdu maitinti artimųjų vėles.
Kartais kapai būdavo pabarstomi grūdais, ten padedama duonos ir vandens. Pastarojo vietą ilgainiui užėmė degtinė...
Lietuvoje ilgai būta papročio Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę.
Gervėčių salos lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo nedidelių bandelių, o avies mentelę aukojo bažnyčioje. Tikėta, kad elgetos turi ypatingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Už gautas aukas, elgetos tylomis ir balsu kalbėdavo maldas.
Pirtis Vėlinių metu
Vėlinių, kaip ir kitų švenčių - Velykų, Kalėdų - apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, šventiniais, paprastai baltais drabužiais. Beje, minima, jog senovė išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo drobinius marškinius.
Apeigos troboje, prie stalo, būdavo ilgos ir turiningos: melstasi, giedota, kviestos artimųjų vėles, aukoti pirmieji kiekvieno patiekalo kąsniai ar sriubos šaukštai.
Vakarienei baigiantis, vėlėms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“
Per Vėlines grįžta vėlės
Žmonės kalba, jog Vėlines dažniausiai vėjuotos, apsiniaukę ir šaltos. Tai laikas, kuomet lydimos vėjo, lietaus ir sniego trumpam į gyvųjų pasaulį sugrįžta mirusiųjų vėlės.
Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems.
Tačiau visuomet buvo paliekamo praviros durys ir stalo kampuose tuščios lėkštės. Praviros durys, kad sugrįžusi vėlė galėtų įeiti į namų vidų, o lėkštė - kad galėtų prisėsti su visais šeimos nariais.
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai - žvakės ar kitokia ugnis. Apie tai XVIII a. pirmoje pusėje rašo S.Rostovskis, remdamasis 1583 m. šaltiniu. Šis autorius dar pažymi, jog tuo metu Žemaitijoje dar buvo labai gerbiami dvasininkai – žyniai. Žynys kviesdavo vėles, prašydavo palaimos, kviesdavo sėstis prie stalo ir pirmasis aukojo valgį vėlėms. Dažnai Vėlėms aukota į ugnį, t. y. maistas beriamas ugnin, taip pat pilamas ant žemės.
Vėlinės - šeimos susibūrimo ir pabuvimo metas
Dar viena svarbi realija – ritualinė vakarienė. Jos metu svarbiausias dalykas buvęs – nelaimingų mirusių vėlės prašančios pagalbos pas gyvuosius; nekrikštytų vėlės – krikšto. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius“.
Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tai svarbus tradicinės lietuvių kultūros bruožas.
Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai - tai juka ir kruopiniai vėdarai.
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliuona. Tai dievybė, globojanti mirusiųjų vėles.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.