„Palaiminimų knyga“ – paskutinis J. O‘Donohue kūrinys, išleistas likus keliems mėnesiams iki jo mirties. Rašytojas joje kalba apie lemtingus žmogaus gyvenimo slenksčius – meilę, santuoką, vaikų gimimą, naują darbas ar naujus namus, taip pat – nelaimes ir netektis.
J. O‘Donohue atkreipia dėmesį į amžinąsias tiesas, parodo jų galią duoti atsakymus į aktualius klausimus ir palengvinti žmonių dalią didžiųjų pokyčių metu.
Autorius žmogui, žengiančiam iš gerai pažįstamo pasaulio į naują, neištirtą teritoriją, siūlo pagalbą – palaiminimą, kuris padeda išsaugoti dvasios ramybę arba ją susikurti. Palaiminimas, pasak kūrėjo, – tai gyvenimo būdas, savotiškas didinamasis stiklas, pro kurį žiūrint pasaulis pasikeičia.
Poetine, vaizdinga kalba autorius kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, siūlydamas laiminti ir būti palaimintiems. Jis kviečia atsigręžti į tikrąsias vertybes ir pasitelkus maldą vėl apgyvendinti savo širdyse ramybę, meilę ir palaimą.
BBC laidų vedėjas Villiamas Crawley netrukus po J. O‘Donohue mirties sakė: „Neseniai transliavome laidą su Johnu, kai jis išleido savo naują kūrinį “Palaiminimų knyga”.
Taip atsitiko, kad tai buvo paskutinis jo duotas interviu. Vieni žmonės moka tinkamai mąstyti, tačiau prastai rašo, o dar prasčiau kalba. Kiti moka surašyti mintis, bet lėtai mąsto ir nervingai kalba. O Johnas mąstė aistringai, kalbėjo poetiškai, o jo parašytos knygos skleidžia ypatingą šviesą.“
Interviu BBC J.O‘Donohue pasakojo apie savo gyvenimą atšiaurioje Airijoje, tėvus, apie tai, kokios dvi priežastys paskatino atsisakyti kunigystės, ir kodėl mums, šiuolaikiniams žmonėms, reikia palaiminimų.
- Gyvenate Vakarų Airijoje. Atšiaurus kraštovaizdis, darganos, o Jūs tuo džiaugiatės. Esate labai populiarus rašytojas ir poetas, gerbiamas Dublino literatūrinio pasaulio atstovas. Vienišiaus gyvenimas ir didžiulis populiarumas – ar čia slypi prieštaravimas?
- Visiškai ne. Vakarų Airijoje, kurios peizažas vaizdingas, mistiškas, mano siela yra namie. Pastaraisiais metais gyvenu Konemaroje, prie Atlanto vandenyno. Man patinka jos niūruma. Konemara man – tai vieta, kuri išriša daug kalčių, išnarplioja kietus mazgus, išnarplioja tinklus, kuriais supainiojame savo mąstymą, gebėjimą susivokti. Tai asketiška, niūri apreiškimo vieta, kur daugybė dalykų tampa skaidrūs. Kai esu namuose, kai mano protas nurimsta – į baltą lapą priguža daugybė svečių.
- Gyvenate apsuptas atšiaurios gamtos, vienumoje. Ką pasakytumėte mums, gyvenantiems miesto kakofonijoje?
Yra kakofonijos ir mieste, ir gamtoje, net pačiame tuščiausiame lauke. Vakarų Airijoje dažnai kyla audros, merkia lietūs, atslenka rūkai, miglos – visa tai sukelia melancholiją. Nepasakyčiau, kad gamtoje visuomet malonu būti. Gamta – pirminis kompanionas, imlus ir daugialypis.
Pamenu, prieš keletą metų Kalifornijoje išgirdau fiziką Brianą Swimme‘ą sakant, jog esame pirmoji karta, sugebėjusi užmiršti, kad gyvena Visatoje. Tai tikrų tikriausia tiesa, nors keista tarti šiuos žodžius. Naktį, kai miesto dangų užtraukęs smogas, žmogui neateina į galvą, kad jis yra neaprėpiamos begalybės vidury.
- Jūsų tėvas ir dėdė buvo ūkininkai, tėvas dar ir mūrininkas. Augote gamtoje. Motiną vadinate savo gyvenimo užuovėja. Kokia buvo jūsų šeima?
- Tai buvo atvira, teisinga šeima. Mano tėvas buvo itin nepriklausoma asmenybė. Jis buvo malonus žmogus, bet toks, kaip pats sakydavo, kuris niekam niekada nebus skolingas. Jis buvo laisvas ir nuoširdus. Ir labai linksmas. Tačiau jį nuolat persekiojo – gerąja prasme – mintis apie amžinybę. Kai dirbdavome, dažnai apie ją kalbėdavo, bet ne taip, kad ir mus tai apsėstų, – jo kalba darydavo įspūdį.
Jis buvo pamaldus, švenčiausias iš visų mano sutiktų žmonių, įskaitant ir kunigus. Dažnai, kai eidavome pas jį, dirbantį plynaukštės daržuose, kai nešdavome arbatą, iš tolo išgirsdavome jį meldžiantis.
Tėvas tikrai buvo pasinėręs į būtį, jis turėjo pojūtį, kurį, man regis, paveldėjau iš jo – jis jautė daiktų trumpalaikiškumą. Tėvas dažnai sakydavo: „Gyvenimas yra kaip rūkas kalno viršūnėje. Kurį laiką plevena, paskui išsisklaido – ir net nežinai, ar apskritai buvo“. Taip tėvas pasakydavo, kad čia esame tik svečiai, keleiviai.
- Dvylikos patekote į internatą, o po to – į garsiąją Airijos Maynooth‘o seminariją. Kada nusprendėte rinktis kunigystę?
- Dar vidurinėje mokykloje, prieš stodamas į seminariją, jaučiausi persmelktas minties apie trumpalaikiškumą. Norėjau padaryti ką nors, kas paverstų daiktus amžinais. Rinkausi iš dviejų sričių – medicinos ir kunigystės. Galiausiai supratau, kad jeigu nesirinksiu kunigystės, tai mane persekios visą gyvenimą. Tiesą pasakius, mokydamasis seminarijoje, niekada nenusivyliau.
Maynooth‘o seminarija – viena nuostabiausių mokymosi vietų Europoje. Ji turi milžinišką patirtį, ten sutikau tokių mokslininkų, kaip profesoriai Jerry Wattsas ir Tomas Marshas, Feinas ir Patas Hannanas. Jie buvo pasaulinio lygio figūros, atvėrė man išminties ir mokslo lobyną.
Tai buvo vienas puikiausių dalykų, lyg mano vaikystės atbalsis. Pamenu, septynerių kopiau į kalną ganyti karvių – ten pirmąkart atradau erdvę ir atstumą, suvokiau, kad gamtoje esu atskiras objektas. Panašiai atsitiko maždaug 21-erių, kai protas pabudo ir aš staiga supratau, kad mąstymas, suvokimas yra tie akiniai, pro kuriuos viską matome. Mąstyti kūrybiškai ir kritiškai – didelė privilegija ir bauginanti atsakomybė.
- Devyniolika metų buvote kunigu, turėjote parapiją. Kodėl šią savo gyvenimo dalį užvertėte tarsi knygą?
- Tai itin subtilus klausimas. Man prireikė daug laiko, kad apsispręsčiau. Geriausias mano sprendimas buvo tapti kunigu, o antras geriausias sprendimas – pasitraukti iš viešos kunigo tarnystės.
Tam buvo dvi svarbios priežastys. Pirmoji – konfliktas su vyskupu, pageidavusiu, kad visą savo laiką skirčiau tarnystei parapijoje, o man reikėjo laiko ir rašyti. Siūliau visokių kompromisų, bet nė vienas netiko.
Vyskupas norėjo arba visko, arba nieko. O antroji priežastis – palaipsniui ėmiau vis mažiau rasti bendra su sistema, kuriai priklausiau. Niekada nesilaikiau pozicijos, kuria netikėjau, tad galiausiai pagalvojau: „Dieve, juk atidaviau tiek savo gyvenimo metų!“. Sistema man tapo našta, o ne dovana.
- Jūsų knyga „Anam ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis “ sukrėtė žmones. Pataikėte tiesiai į susvetimėjusias širdis. Įdomu, į kokius klausimus, ją rašydamas, ieškojote atsakymų?
- Pats nesuprasdamas kaip, tarsi ant stalo išdėliojau visas savo nuojautas ir daviau joms laiko atsiskleisti. Iš visų dalykų mane labiausiai traukia visa, kas dieviška. Aš nesu šventasis, jei suprantate, ką turiu galvoje. Aš religingas ne tradicine prasme, ne išoriškai, negrabiai, paviršutiniškai – negaliu to pakęsti, man atrodo, tai žiauru, bjauru ir vulgaru.
Dieviškumas – kaip plati šypsena, kuri kyla kažkur jūsų vidinio vandenyno gelmėse ir palaipsniui plūsta į paviršių. Tai labai intymu. Lygiai taip pat intymu kaip seksualumas, kaip žmogiška meilė, suprantate?
Tokie dalykai mane jaudina, kaip ir žmogaus kančia. Kai matau kenčiantį žmogų, negaliu ištverti to vaizdo. Mane trikdo, kai kenčia labai geri žmonės, ypač tie, kurie niekada niekam nepadarė nieko blogo. O juk kartais jie palūžta nuo skausmo, nusivylimo, nevilties, kančios naštos.
- Jūsų „Palaiminimų knyga“ turėtų tokiems žmonėms suteikti jėgų. Kas yra palaiminimas?
- Palaiminimas – tai lyg šviesos ratas, supantis žmogų, jį saugantis, gydantis ir stiprinantis. Tai – maloninga malda, kai žmogaus širdis susilieja su dieviškąja širdimi. Tuomet prisideda magiškasis veiksnys – kai palaiminimas ištariamas, atsiveria langas į amžinybę.
Jaučiame poreikį dvasingu būdu prisiliesti prie vienas kito gyvenimo, nes gyvenimas poindustriniame, žiniasklaidos užvaldytame pasaulyje, atitolina nuo vidinės pilnatvės. Tik tiesioginis veiksmas gali panaikinti šį atstumą.
Laimei, nereikia baigti jokių specialių mokslų, kad galėtume laiminti vienas kitą. Tereikia susitelkti ir rasti savyje tinkamų žodžių. Tikiu, kad sieloje, ypač širdyje, mes esame namuose. Niekada iš jų neišeiname, niekada neišeisime. Kaip sunku priimti šią mintį. Ir vis dėlto, kai į savo širdis įsileidžiame rūpestį kitais, kai kas įvyksta...
- Ką palinkėtumėte žmonėms, kurie nežino ką daryti, kovoja už būvį, patiria iššūkių, išgyvena vidinius konfliktus arba nesutaria su kitais žmonėmis?
- Kiekvienas iš mūsų kovoja, bet ateina metas, kai kova tampa žiauresnė, skausmingesnė, vienišesnė nei įprastai. Mano patarimas būtų toks: kai atsiduriate kovos ar konflikto zonoje, pasinerkite į save, iki to taško savyje, kur esate ramus, įsiklausykite į savo instinktus.
Kitas patarimas – į konfliktą, neramumus žiūrėkite kaip į neišvengiamą pasikeitimą.
Pasižiūrėkite, kaip viskas keičiasi pavasarį. Be šios kaitos nebūtų augimo. Dabar, kai esate įsitraukę į kovą dėl būvio, to nepastebėsite, bet vieną dieną suprasite ir sulauksite nuostabių vaisių, subrandintų pasikeitimo.
Mums visiems reikia kaitos. Kaip sakė Johnas Henris Newmanas: : „Augti, vadinasi, keistis, o būti tobulam – vadinasi, būti patyrusiam daugybę pasikeitimų praeityje. Nereikia bijoti kaitos, ji yra geriausias vedlys į tikrąjį mūsų grožį“.