Iš kitos pusės žiūrint, pastebime, jog norint pasišaipyti visiškai netinkamas, nederantis, neužtikrinantis laukiamo efekto yra žodelytis „vargdienis“. Galimas daiktas, dėl to, jog ištarus šį žodį ataidi Victoro Hugo „Vargdienių“ revoliucinė (ar pseudorevoliucinė) romantika, galų gale pasigirsta lietuvių poeto Juliaus Janonio „Kalvio“ dūžiai: O aš galo sudurt negaliu su galu,/ Nors kalu, dieną naktį kalu. (Nepraleiskime progos pastebėti, jog tikru proto bėdžiumi yra vadintinas tas mūsų laikų herojus, kurio nuomonė lėmė, jog minėtas tragiško likimo - skurdęs, susirgęs džiova ir anksti jaunystėje nusižudęs - poetas buvo išbrauktas iš mokyklinių programų. Toks būdas blokuoti diskursą apie socialinio konflikto aplinkybes bendrojo lavinimo mokykloje gali būti prilygintinas nebent mūsų nesugebėjimui perspėti jaunąją kartą, jog į žiemą reikia išeiti apsirengus, kad nepatartina ant ledo stovėti basam. Kita vertus, jeigu kažkam nepatinka „Kalvis“ ir tai yra priežastis nutylėti šį poetą, tai priminkime, jog nepaprastai švaria gaida skamba anojo meilės lyrika.)
Be jokio moralizavimo (nejaugi ginčysiesi su televizoriumi) vis tik leisiu sau pastebėti, jog forsuota pajuoka skurstančio, užguito žmogaus atžvilgiu man visiška neprimena subtilaus angliško humoro. Greičiau čia, kaip atrodo, suskamba kumetyno legendų dvasia, kai pono (ar likimo) pamalonintas baudžiauninkas pasikelia į puikybę ir jau su didele panieka, iš aukštybių žiūri į buvusius brolius.
Kita vertus, dar blogiau, kai farširuotas niekiančiomis intonacijomis šis žodis persikelia į analitinius straipsnius, siekiant pateikti vadinamojo varguolio paradigminių bruožų paveikslą, tapant malonių jausmų nekeliantį tipažą. Nepuldamas moralizuoti ir dėl šio atvejo, vis tik pabandysiu į analitinio pobūdžio apibendrintus pastebėjimus atsakyti tokiais pat apibendrintais kontrargumentais.
Kartais mums bandoma įpiršti nuomonę, jog varguolis - tai žmogus, kuris yra kaltas dėl tokio užkrato kaip vargas išplatinimo. Esą turtuolis kaupia turtus, taip praturtindamas visą visuomenę, o varguolis atneša vargą ir skurdą, yra skurdo kaip socialinio blogio gamintojas, vargo bacilos platintojas Esą talentingi, iniciatyvūs ir kitomis teigiamybėm pertekę žmonės tampa sėkmės lydimais verslininkais, o nevykėliai tampa varguoliais, ypač vertais paniekos tada, kai kartais dar bando guostis kitiems, kai patys yra kalčiausi.
Kita vertus, jeigu iš tiesų neapsiribosime tik mums patogiais, atsirinktais pavyzdžiais, bet sieksime dėsnio pobūdžio apibendrinimų, tai privalėsime primažinti, jog skurdas yra sisteminio pobūdžio fenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinė nelaimė.
Nenoriu pernelyg tiesmukai pasakyti, jog nesant varguolių nebūtų turtuolių (ne aitvarai gi suneša turtus), nes ne į tokį kraštutinai poliarizuotą visuomenės pavyzdį mums visiems reikėtų orientuotis. Tačiau pradedant apmąstyti iškylančias kolizijas nuo nulinio laipsnio, pabandykime įsivaizduoti – kokį verslą galėtų sukurti Robinzonas negyvenamoje saloje? Kalbame gi apie personažą, kuris tobulai įkūnija išmoningumo pavyzdį, tačiau, nesunku įsivaizduoti, be Penktadienio tarpininkavimo Robinzono užmačios tapti verslininku yra lygios nuliui.
Be to, Penktadienio neužtenka, reikalingi visi žaidėjai, pradedant Pirmadieniu, reikalinga infrastruktūra, leidžianti užtikrinti žaidimo taisyklės, reikalingi vartotojai, darbuotojai ir pan. Kitaip tariant, reikalinga didesniu ar mažesniu laipsniu civilizuota visuomene, tačiau čia pat iškyla klausimas – kokiu laipsniu prie visuomenės civilizavimo prisideda pats verslas?
Nedidelė paslaptis, jog šiandien tautą ištikusi katastrofa yra socialinio pobūdžio; įvyko socialinis sprogimas, didelis bumt kažkur labai arti šerdies, prie pat centrinės ašies, - ir iš tautos kūno liko skeveldros. Tai tarsi ir žinomas, visiems akivaizdus faktas, tačiau, kaip atrodo, net ir prisiekę tautininkai to fakto pobūdžio dar nepajėgia įsisąmoninti.
Vis tik reikia išdrįsti pripažinti, jog nei lietuviškų sutartinių grožis, nei krepšinio šalies mitas tautos nyksmo nesustabdys, kol nesugebėsime sukurti šalyje žmogaus orumą užtikrinančių pragyvenimo sąlygų. Žinoma, gerų norų čia neužtenka, kyla klausimas - kur rasti tuos resursus, leidžiančius įveikti skurdą, genantį žmones iš šalies. Autorius jokio burtažodžio nežino. Tačiau leiskite atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kurias, kaip atrodo, gali pastebėti tik ne ekonomistas.
Kyla faktais grindžiamas įspūdis, jog senųjų Europos demokratijų, sukūrusių aukščiausius civilizuotumo standartus, raišką visados lydėjo įnirtingos kapitalo ir darbo grumtynės, ta įtampa, kuri vertė visus išteklius panaudoti gamybos modernizavimui ir santykių optimizavimui, nepaliekant jokių resursų kapitalo oligarchizavimuisi. Tai, jog laisvoji rinka savaime neužtikrina aukštųjų civilizacijos standartų, rodo kai kurių Lotynų Amerikos šalių pavyzdžiai, iliustruojantys atvejį, kai mokant darbuotojams tik tiek, kiek yra būtina palaikyti darbo jėgos reprodukciją, drauge visą aplinką kiaurai persmelkia totalinė korupcija.
Nieko panašaus, mielas skaitytojau, netiesa, jog čia autorius užslėptu pavidalu pradeda polemizuoti su lrytas.lt apžvalgininku, populiariuoju A.Užkalniu. Su A.Užkalniu ginčytis būtų taip pat neprotinga ir nuodėminga kaip bandyti užtvenkti upės bėgimą ar įsakyti saulei nešviesti. Šio talentingo žurnalisto studijų ir straipsnių savaiminė vertybė yra stiliaus pratybos, kai idėjos, kuriomis operuojama, neretai pradingsta kažkur antrame plane, patampa ne tokiomis svarbiomis.
Kartais čia įdomesnis dalykas yra patosas nei dalykai, apie kuriuos su patosu kalbama. Iš tiesų, didiesiems stiliaus meistrams idėjos neretai yra tik kaukės, retorinės figūros, būdas išprovokuoti, suaudrinti minią, išnaudojant jos psichologijos užkaborius. Didieji stiliaus meistrai paprastai yra koketiškos būtybės.
Štai toks ekskursas. F.Nietzsche, vienas iš didžiausių visų laikų stiliaus virtuozų, savo programiniame kūrinyje tapo vaizdelį: prie miesto vartų neatpažintas personažas skelbia intriguojantį mokymą. Įsiskaitę pastebime, jog čia į neįvardyto personažo lūpas F.Nietzsche labiausiai kondensuotu pavidalu įdeda savo dažniausiai variuojamas idėjas. Į klausima – kas šis personažas, tekste atsakoma – tai F.Nietzsche‘s kiaule. Gaila, jog F.Nietzsche‘s palikimo tyrinėtojai pražiopso šį momentą kaip savotišką kodą, leidžiantį suvokti filosofo kūrybos poslinkius labiau įvairiapusiškai. Šiaip ar taip, čia filosofas perspėja, jog nebūtina didžiųjų stiliaus meistrų suprasti pažodžiui, tokia pagunda į tiesmukiškumą skaitytoją neva gali atvesti į visišką sukiaulėjimą.
Kaip tiksliai pastebi A. Šliogeris, visi mes esame runkeliai, nes, sugrįžę į žemės įsčias, visi vienodai supūname. Žinoma, galima guostis tuo, jog po mirties mirties nelieka. Tačiau užsklandos erdvę drumsčia nerimo pėdsaką paliekantys žodžiai apie kažkokią adatos skylutę, probleminį kupranugarį ir vėl be eilės bandantį pralįsti gudruolį.
P.S. Vis tik leiskite šį pasiaiškinimą baigti dviprasmišku, bet optimistiniu šūkiu. Lietuvos ligoniai yra sveikiausi ligoniai pasaulyje, nes čia žmonės, išaugus vaistų kainomis, vis dažniau gydosi gyvuliams skirtais preparatais iš veterinarinės vaistinės. Tokia tauta su tokiais savo ligoniais (ką jau kalbėti apie sveikuosius) yra nepalaužiama tauta jokiomis aplinkybėmis.