Visų Šventųjų dieną Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje gyvenantys žmonės ne tik lankė artimųjų kapus. Kartu tai buvo reta proga pamatyti ir pasišnekučiuoti su giminaičiais, gyvenančiais vos keli kilometrai nutolusiame kaime, bet priklausančiame kitai valstybei.
Mat šią dieną buvo laikinai atidaryti Norviliškių-Peckūnų, Krakūnų-Geranainio bei Urelių-Klevyčios kontrolės punktai.
Tačiau prieš patenkant į kaimynų valstybę reikėjo įsigyti vizą, turėti pasus ir privalomojo sveikatos draudimo liudijimą.
Keliavo pėsčiomis
Per Norviliškių-Peckūnų punktą jau pirmosiomis valandomis į Lietuvos teritoriją atėjo trys dešimtys baltarusių. Visi jie pasuko į Norviliškių kapines, kur palaidoti artimieji. Sovietmečiu Baltarusijos Peckūnų kaimo žmonės amžinojo poilsio atguldavo būtent šiose kapinėse.
Juzefa ir Viktoras Stachovskiai iš Klevyčios atvažiavo prie punkto automobiliu.
Toliau jiems teko keliauti pėsčiomis. Norviliškėse palaidoti jų tėvai, seneliai.
„Artimiausių žmonių kapus vos kartą per metus aplankyti galime”, – guodėsi J.Stachovskaja.
Ašmenos gyventojai Liudmila ir Aleksandras pėsčiomis į Lietuvą atėjo todėl, kad prie punktų, skirtų automobiliams, vakar susidarė milžiniškos eilės.
Be to, kažkas Baltarusijoje paskleidė gandą, kad Visų Šventųjų dieną vykstant į kaimynų valstybę vizų nereikia. Todėl pasienio punktuose kilo daugybė nesusipratimų.
Anūkams įteikė lauktuvių
Rudnioje (Šalčininkų r.) gyvenančiai Leokadijai Choružai su anūkais Jelena, Dmitrijumi ir Sergejumi iš Klevyčios ilgiau pabendrauti nepavyko. Moteris per sieną jų paklausinėjo apie sveikatą, kaip sekasi mokslai, darbas. Tuo pasimatymas ir baigėsi.
Jelenos, Dmitrijaus ir Sergejaus anksti mirusi motina palaidota Norviliškėse. Bet kapo jie neaplankė, nes neturėjo vizų, kurios Baltarusijos piliečiams kainuoja 60 eurų (apie 207 litus).
Tuo tarpu L.Choruža iš Lietuvos pusės prie punkto atsivedė giminaičius su vizomis ir per juos anūkams įteikė lauktuvių – saldainių, vynuogių, mandarinų.
„Tik dešros vaikams neįdėjau, nes girdėjau, kad baltarusių pasieniečiai ją atima”, – pro vielos tvorą stebėdama, kaip už pusšimčio metrų anūkai krausto perneštus krepšius, pasakojo L.Choruža.
Jelena, Dmitrijus ir Sergejus grįžtantiems į Lietuvą pasiuntiniams įteikė žvakių ir dirbtinių gėlių, kad padėtų ant motinos kapo.
Per sieną – šūkčiojimai
Marija Paškevič iš Peckūnų artimųjų kapų Norviliškėse nelankė jau aštuonerius metus. Ji bent iš tolo atėjo pasižiūrėti į žmones, plūstančius į kapines, kurios tiesiog remiasi į dviejų valstybių sieną.
Pensininkė taip pat laukė, kada prie sienos ateis pasikalbėti jos brolio žmona Marija Marcinkevič iš Daulėnų (Šalčininkų r.).
„Taip su giminaite ir per Velykas pasišnekame. Juk mano trijų pensijų neužteks, kad įsigyčiau vizą.
Be to, dėl jos į Gardiną du šimtus kilometrų tektų važiuoti. Brangūs ir telefono skambučiai į gretimą valstybę. Belieka per sieną šūkčioti”, – aiškino M.Paškevič.
Atlaidūs vakar buvo ir baltarusių pasieniečiai.
Anksčiau už tokius pokalbius nubaudę ne vieną pasienio gyventoją, jie vakar liepė tik neperžengti sieną žyminčių ženklų.
Norinčių pasikalbėti per sieną buvo net kelios dešimtys.