JAV analitikas E.Walkeris: „Rusija netaps europietiška, toliau sieks įtakos Baltijos šalyse“

Slavų, Rytų Europos ir Eurazijos studijų instituto ekspertas interviu BNS sakė, kad nors Baltijos šalių narystė Europos Sąjungoje ir NATO psichologiškai ir politiškai jas atskyrė nuo kitų posovietinių respublikų, jos negali jaustis tokios saugios, kaip Lenkija - Maskva bandys pirkti strateginius projektus, galimos provokacijos, tokios kaip kibernetinės atakos, o patys rusai nesilaikys Europos vertybių.

- Ar ekonomiškai JAV dabar patiria nuosmukį? Kaip tai gali paveikti Amerikos požiūrį dėl įsitraukimo sprendžiant tarptautinius klausimus?

- Be abejonės, Jungtinės Valstijos susiduria su dideliais ekonominiais sunkumais. Nuosmukis gali būti suprantamas dvejopai: absoliutus ir santykinis.

Santykinis gali būti lyginamas su kitomis nacionalinėmis ekonomikomis arba su išsivysčiusiomis šalimis. Visiškai aišku, kad JAV dalis kalbant apie pasaulinį bendrąjį vidaus produktą (BVP) mažėja ir toliau mažės. Augimo tempai besivystančiose ekonomikose ilgą laiką buvo, yra ir dar bus žymiai spartesni. Pirmiausia - Kinijos. Todėl netolimoje ateityje Kinija taps didžiausia pasaulio ekonomika.

Tačiau tai tik vienas matavimo kriterijus. Net ir kai taps didžiausia pasaulio ekonomika, Kinija išliks neturtinga šalis ir niekam nebus pavyzdys. Ji ir toliau desperatiškai bandys vytis ir išlaikyti augimo tempą. Net ir dabar kalbant apie BVP dalį vienam gyventojui, Kinijoje ji siekia 6,5-7 tūkst. dolerių, Rusijoje - 16 tūkst. dolerių. Taigi Kinija nėra išsivysčiusi, bet labai didelė ir labai sparčiai auganti šalis. Tas pats su Indija. Prireiks dešimtmečių, kol jos bent jau pradės artėti prie išsivysčiusių šalių standartų.

Vertinant, kaip JAV sekasi lyginant su išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis, situacija aiškesnė. Dabar nė vienai išsivysčiusiai kapitalistinei šaliai gerai nesiseka, net Vokietijai. Neaišku, kuri iš tokių šalių pirmoji išnirs iš krizės su geriausiu modeliu, užtikrinančiu gana gerą augimą ir santykinai mažą nedarbo lygį. Aš spėju, kad tai bus JAV. Nors vis labiau suvaržyta, JAV ekonomika tebėra lanksčiausia, geba geriausiai prisitaikyti ir dinamiškiausia.

Kalbant apie absoliutų nuosmukį – aš nemanau, kad JAV ims nuosekliai rodyti neigiamo augimo rezultatus. Tai būtų visiška katastrofa. Jei tai nutiktų, bėdoje atsidurtų visas pasaulis, tačiau tai labai mažai tikėtina.

Kalbant apie poveikį užsienio politikai, mano nuojauta sako, kad JAV bus daug atsargesnės kariniuose užsienio politikos nuotykiuose. Amerikos politinė kultūra yra tokia, kad prezidentas kažkuriuo momentu turi parodyti, jog jis yra pasirengęs panaudoti karinę galią ir nėra visiškas pacifistas. Barackas Obama buvo Afganistane, Libijoje. Spėju, jei B.Obama bus perrinktas, jis bus daug atsargesnis antrojoje kadencijoje. Jei išsirinksime respublikoną, viskas bus daug neaiškiau.

- Mano požiūriu, rusai visą laiką visiškai suprantamai prašė kokio nors susitarimo dėl plačios saugumo struktūros Europoje, kuri apimtų ir Rusijos interesus bei laikytų juos teisėtais. Manau, kad JAV būtų visiškai taip pat susirūpinusios, matydamos Varšuvos pakte Meksiką. Kai kurios šalys jungimąsi prie NATO mato kaip nukreiptą prieš Rusiją. Nesvarbu, kad Vakarų pareigūnai sako, kad tai nenukreipta prieš Rusiją - aišku, kad nukreipta. Kam šios šalys tai daro? Juk jos jungiasi prie NATO ne dėl to, kad nerimautų dėl Libijos, jos jungiasi, nes nerimauja dėl Rusijos. Visi tai supranta, rusai tai irgi supranta.

Daugeliu atžvilgių rusai yra paranojikai, kad JAV arba NATO puls Rusiją. Mano nuomone, tai absurdiška. Bet galima suprasti, kodėl jie turi kai kurių nuogąstavimų. Esminė problema yra susitarimo dėl Europos saugumo struktūrų, apimančių ir Rusijos interesus, nebuvimas. Man lengva įsivaizduoti, kaip ši architektūra turėtų atrodyti, tačiau tačiau ji visiškai nesutampa su NATO nuostatomis, pradedant NATO plėtros projektu. Kaip aš suprantu, turi būti neutrali Ukraina, Baltarusija ir Gruzija, jos neprisijungia prie NATO ir kokio nors alternatyvaus pakto.

Tikroji dilema yra tai, kad ateis kas nors kaip Rickas Perry (respublikonas, siekiantis partijos nominacijos JAV prezidento rinkimuose) ir vėl ims stumti Ukrainą, gal net Baltarusijoje valdžia pasikeis. Tada mes grįšime į 2008-uosius, o rusai sakys: „Ne, prisijungimas negalimas. Jei jie bandys jungtis prie NATO, mes juos sustabdysime“. Tuomet jie mobilizuosis Ukrainoje, Baltarusijoje ir turės labai didelius pajėgumus, nes žmonės šiose šalyse iš esmės prorusiški. Net jai valdžia ir ne tokia.

Tai būtų tikrai pavojinga ir tikrai keltų man nerimą, jei aš gyvenčiau Vilniuje. Nes rimtai supykusi Rusija gali būti labai kenksminga.

- Kaip jūs apibūdintumėte Baltijos šalių santykius su Rusija, kokia jų būklė?

- Yra tam tikras požiūris, kurį Rusijos valdžia propaguoja žiniasklaidoje ir kuriuo tiki plačioji visuomenė, kad yra labai antirusiškų šalių, besipriešinančių “mūsų interesams”. Aišku, tai Gruzija. Visas tas reikalas dėl Pasaulio prekybos organizacijos – Gruzijai tai labai pavojinga. Gruzinai iš esmės vetuoja tai, ko rusai labai ilgai siekė. Pozicija – tam, kad mes sutiktume leisti jums prisijungti prie PPO, turite pakeisti sprendimus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos – yra labai pavojinga. Ji skatina tokį diskursą: „tai yra mūsų priešas, ir mes turime jį destabilizuoti“. Tai daugiau ar mažiau tinka ir Baltijos šalims. Rusijoje vis dar gyvas diskursas, kad Estija ir Latvija – Lietuva mažiau – yra priešiškos jos interesams, kad „estai net kultūriškai yra antirusiški, jie priešinasi mūsų interesams, kaišioja pagalius mums į ratus ir kaip gerai būtų juos nubausti“.

- Manau, kad rusai NATO narystę vertina labai rimtai. Politiškai ir psichologiškai faktas, kad Baltijos šalys yra NATO ir Europos Sąjungos narės, reiškia, kad jų mintyse šios mažos šalys jau yra už jų įtakos zonos ribų, skirtingai nei kitos posovietinės valstybės. Tačiau tai nereiškia, kad rusai neturi geopolitinių tikslų ir projektų. Baltijos šalyse jie bandys daryti tą patį, ką daro bet kur netoli savo sienų - perka strateginius objektus. Ir jie taip pat turi reikšmingą rusakalbių mažumą, kuri suteikia jiems galimybes imtis nešvarių triukų, kibernetinio karo ir panašiai. Baltijos šalys daug labiau pažeidžiamos negu, pavyzdžiui, Lenkija. Jos mažesnės, arčiau, buvo Sovietų Sąjungos dalis ir jose daug rusų. Tai ne Lenkija, Lenkija seniai prarasta.

- Kokia jūsų nuomonė apie „perkrovimo“ su Rusija politiką?

- Mano nuomone, „perkrovimas“ padėjo atstatyti pablogėjusius santykius tarp Rusijos ir JAV. Jis pašalino įtampą. Tačiau jei kitais metais į prezidento postą ateis kas nors, kam nerūpi vadinamasis perkrovimas, kas nors kaip R.Perry, perkrovimas taps niekuo, nes nėra jokių struktūrinių elementų ar institucinių sprendimų. O visi spręstini klausimai tebelieka - priešraketinė gynyba Rytų Europoje, Iranas, Europos saugumo architektūra, NATO.

Kai po karo nuvykau į Gruziją, pasakiau gruzinams, kad kita JAV administracija bus užsiėmusi ekonomika ir norės ignoruoti Gruziją, norės, kad Gruzija dingtų. Jie turėjo per daug problemų, įskaitant Afganistaną ir Iraką. Nemanykite, kad amerikiečiai puls gelbėti Gruzijos nuo didelio Rusijos mušeikos.

- Lietuvoje diskutuojama dėl išlaidų gynybai. Ar tai gali paveikti Vašingtono požiūrį į sąjungininkus, kurie nuogąstauja dėl Rusijos, tačiau nebūtinai nori leisti pinigus savo pačių gynybai?

- Taip, manau, tai svarbu. Dauguma amerikiečių nežino, kur yra Lietuva ir neturi jokio supratimo, ar jos karinės išlaidos sudaro 5 ar 0 proc. nuo BVP. Tačiau plačiau į Europą yra žiūrima kaip į nenorinčią mokėti, ir tai yra bendro veiksmo problema. Šios saugumo struktūros nauda yra paskirstyta plačiai, bet kaštai labai sukoncentruoti. Yra keli požiūriai. Viena – kodėl mes, amerikiečiai, visąlaik turime mokėti ir aukotis dėl kitų. Tačiau pastaruoju metu dominavo kitas požiūris – mes esame lyderiai, o buvimas tokioje pozicijoje reikalauja papildomos kainos.

Bet aš jaučiu, kad jei ekonomika ir toliau strigs, tai ims keistis. Kokia bebūtų administracija, ji sulauks viešo politinio spaudimo pasakyti sąjungininkams Europoje: nenorėkite, kad mes mes toliau mokėtume už jūsų saugumą. Ypač tai pasitvirtins, jei speciali komisija nesutars dėl biudžeto patvirtinimo. Tokiu atveju karinių išlaidų karpymai bus ypač dideli.

- Visada reikia būti atsargiam, bandant nuspėti dalykus, kai labai daug reiškia kelių ar vieno asmens sprendimai. Vladimiras Putinas gali būti prezidentu ateinančius 12 metų, tai ilgas laiko tarpas. Daug kas gali pasikeisti, jis gali pasikeisti, aplinkybės gali pasikeisti. Nemanau, kad pasikeis esminė jo pasaulio vizija, kuri labai primena „realpolitik“, yra labai kieta, be „nesąmonių ir terliojimosi, tai priešas, jis turi išnykti“. Jis ne Jimmy Carteris ir net ne Ronaldas Reaganas, jis daug tvirtesnis, ir manau, kad tai nesikeis.

Tačiau jis tam tikru metu gali nuspręsti, kad Rusijos interesas yra bandyti keistis ir tapti labiau sugyvenama. Vis dėlto nemanau, kad jis keis didžiavalstybinę ideologiją. Nemanau, kad valdant V.Putinui išgirsime kalbant: tapkime Europos dalimi, tapkime europiečiais, kalbėkime europietiškai. Aš beveik neįsivaizduoju, kad dabartinis Rusijos politinis elitas kada nors išmoks kalbėti europietiškai. Tai buvo sunku lenkams, rusams bus 20 kartų sunkiau.

Geriausia, ką galima daryti, yra bendrauti mafijos kultūriniame kontekste. Tie žmonės nori, kad juos gerbtų, kad su jais elgtųsi taip, kaip Sovietų Sąjungoje, nes „mes esame didi galybė ir jūs turite klausytis mūsų“. Turinys nelabai daug reiškia. Manau, kad didžiausia klaida, kurią Jungtinės Valstijos padarė – nesuprato to. Dažnai simboliniai dalykai nulemia didelį skirtumą. Manau, kad dabartinė administracija dirbo geriau.

Kas juos tikrai įsiutino Georgo W.Busho administracijos laikais, tai ignoravimas, politika, tarsi Rusija nieko nereikštų. Jei mes galėtume susėsti su Rusija, turiu omenyje, Vakarai ir Rusija, ir sutikti su kai kuriais jų nuogąstavimais saugumo srityje, iš esmės - NATO plėtra, tai būtų pradžia. Mano nuomone, tai būtinas žingsnis, labai sudėtingas, sunku įsivaizduoti, kaip tai padaryti politiškai, tačiau tai būtina sąlyga normalizuojant Rusiją. Toliau provokuojant juos, verčiant patikėti, kad mes ir mūsų sąjungininkai norime juos apjuosti, spausti ir izoliuoti - nemanau, kad pavyks padaryti jų šalį normalia. Aišku, priešinga kryptimi taip pat negalima nueiti per toli, būtina suprasti su kuo turime reikalą.