Bet man viskas galima, aš ilgus metus gyvenau Anglijoje ir dėl to esu kur kas protingesnis, nuovokesnis ir įžvalgesnis už vidutinį lietuvį, todėl štai mano verdiktas apie Salomėją Nėrį.
Jokia ji ne lakštingala. „Talentingiausia XX amžiaus lietuvių poetė“ - abejočiau, gal nebent savo gyvenimo laikotarpiu, kai visa verta dėmesio poezija buvo vyriška. Su kuo konkuravo? Neprisimenate jūs, neprisimenu ir aš. Rinkimuose iš vieno kandidato laimi būtent tas kandidatas. Jis ir būna geriausias. Nigerijos ledo ritulio rinktinė irgi yra geriausia ledo ritulio komanda Nigerijoje, bet tai daug nepasako apie jos žaidimo lygį.
Kad už Salomėją Nėrį nebuvo geresnių - dar nereiškia, kad ji buvo labai gera. Ji labai gerai žinoma pokario kartai - dėl dažno kartojimo. Jos poezija buvo gausiai tiražuojama ir noriai siūloma masėms, nes poetė neturėjo progos neįtikti režimui (o gal ir būtų įtikusi: būtų gyvenus po karo - būtų galėjusi į valias pašlovinti ne tik Staliną, bet ir stribus, ir kolektyvizavimą, ir gal net kokį tautų draugystės žurnalą būtų redagavusi). Jos poezija buvo gerai pažįstama ir todėl daugeliui miela: kaip gazuoto vandens automatai su briaunotomis stiklinėmis.
S.Nėries kūryba - dažniausiai sentimentali, seilėta ir pilna beprasmio liūdesio ir beviltybės (išskyrus tas eiles, kurios apie sovietų santvarką: ten atsirasdavo antrasis kvėpavimas). „O tau kas palaistys dulkėtą nuvytusią širdį?“, klausė poetė, ir pradedi galvoti - o iš tiesų, ar buvo ten kas nors, išskyrus, dulkes, mirtį, niūrumą, išbalusias lūpas, pamotes ir našlaites, mirtį ir neviltį, ašaras ir murzinas piemenaites, sustirusius pirštus, alkį ir besiartinančios mirties akis?
Dievuli švenčiausias, ir šito visko mane ir mano klasės draugus vertė mokytis mokykloje, ir dar raiškiai deklamuoti? Man pasisekė, kad jau tada buvau gudrus ir su riestais į save pirštais (ne veltui gimęs Kaune): viską apskaičiuodamas, prieš poetės eilėraščių privalomo skaitymo pamoką buvau susiradęs trumpiausią S.Nėries dvieilį ir jį atkaliau taip gerai, kad moku ligi šiolei - nebuvo progos giliau klimpti į tą tamsaus, minorinio gaudesio liūną.
Jei jums, mielas skaitytojau, šiandien įbruktų tas eiles ir nenurodytų, kad jas reikia ypač aukštai vertinti, jūs atsidusę pavartytumėte akis ir sakytumėte, kad čia eilinės paauglės gimnazistės bambesiai apie gyvenimo beprasmybę, taip būdingi brandos laikotarpiui - paaugs, susitupės ir viskas tikriausiai praeis.
Laikas apskritai daug ką išgrynina. Jei S.Nėris gyventų mūsų laikais, labai lengva įsivaizduoti, kuo ji užsiiminėtų. Bent jau man tikrai lengva.
Dirbtų ji tikriausiai ne mokykloje, o kokioje nors valstybės įstaigoje pusiau reikalingose pareigose - atlyginimas nedidelis, bet darbo ne per daug, ir yra kompiuteris. Turėtų kelis šimtus draugų feisbuke, kur būtų įsidėjusi savo nuotrauką, greičiausiai fotografuotą tamsoje, kur nieko nesimatytų, bet taip dar mistiškiau. Prie šeiminės padėties būtų parašyta „Tai sudėtinga“.
Gyvenamoji vieta būtų nurodyta kaip „žemės gyventoja“ arba kaip nors panašiai, paslaptingai ir dramatiškai (nors gyventų Vilniuje, daugiabučiame name). Iš visos muzikos labiausiai patiktų Zemfira ir panašios kniaukiančios rusų nimfos, o iš kino režisierių - Pedro Almodovaras, nes jis toks dvasingas, „ne kaip tas Holivudo šlamštas“. Skaitytų H.Murakamį ir P.Coelho, be to, visiems sakytų, kad taip pat patinka lietuvių klasikai, bet iš tiesų vargu ar būtų galėjusi papasakoti, kas jai ten tokio ypatingo toje lietuvių literatūroje.
Salomėja daug laiko leistų portale supermama.lt: turėtų tvirtą nuomonę apie ekologinį maistą ir galėtų lyginti ūkininkų turgelius, kurių daugumas jai vis dėlto būtų per brangūs. Tarp apsilankymų didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuos lankytų, bet niekintų, ji vaikščiotų į mėgstamą kepyklėlę (jokiu būdu ne kepyklą), kur kepa „tikras prancūziškas bandeles be priedų“ (arba su tais pačiais priedais, kaip ir visur, bet su kainų etiketėmis, rašytomis ranka uolios penktokės dailyraščiu ir su šypsniukais).
Poetė turbūt vairuotų automobilį, kuris būtų baltos spalvos, nedidelis, dviejų durų ir lėtas, tačiau jį statyti Salomėjai nelabai sektųsi, todėl jis būtų gana apibraukytas. Ji būtų jam sugalvojusi kokį nors mielą vardą (mielą jai pačiai ir dar kelioms draugėms), greičiausiai pagal kokį nors rusišką animacinį filmą: „Čeburaška“, „Čiučiundra“ arba „Vaičičiak“, ir tik taip automobilį ir vadintų. Degalų visada būtų ne daugiau ketvirčio bako ir autorė kelis kartus būtų sustojusi vidury miesto, benzinui pasibaigus, nes visąlaik važinėtų paskutiniais jo lašais (jai taip atrodytų taupiau).
Pasibaigtų ne tik degalai: mobiliojo telefono baterija nuolatos būtų ant išsikrovimo ribos, ir dažniausiai kartojami Salomėjos žodžiai, kalbant su draugėmis, būtų „mano telefas jau tuoj numirs“.
Poetė gyventų ankštame naujos statybos bute tolimoje miesto dalyje, ir būtų įsitikinusi, kad bankas, suteikęs jai nekilnojamojo turto paskolą, yra kraugerys, kuris ją apiplėšinėja - kaip ir kiti bankai. Todėl ji iš širdies prijaustų nesipraususiems protestuotojams prieš kapitalizmą Vakarų Europos miestuose ir manytų, kad ir mums, lietuviams, reikėtų dažniau protestuoti. Nepaisant to, ji pati neprotestuoja, nors būnant stažuotėje Švedijoje, Salomėją būtų sužavėjusios karingos tenykščios moterys ir visuomeninis aktyvizmas, tačiau savo pačios aktyvizmui ji niekuomet nerastų laiko.
Ji būtų pasipiktinusi visomis naujomis statybomis sostinėje ir pasirašiusi peticiją prieš „Lietuvos“ kino teatro nugriovimą, bet pati į kiną eitų retai - dažniau žiūrėtų internetu nusiurbtą produkciją. Sakytų, kad šiaip jau nepalaiko nelegalios intelektinės nuosavybės platinimo (ir manytų, kad jai pačiai už jos kūrybą leidyklos ir žurnalai moka per mažai), tačiau filmus ir muziką vogti yra priversta, nes „ką aš galiu padaryti, man per brangu“.
Jau minėjau, kad didesniam aktyvizmui Salomėja nebūtų radusi laiko, ir nieko nuostabaus. Ji dažnai namie gertų su draugėmis vyną (sakytų: „Su mergaitėmis vakarojame prie vyno taurės“, nes taip skamba labai elegantiškai, beveik kaip kokioje nors reklamoje per televiziją, kur kelios draugės parietusios kojas ant sofos kvatoja atsilošusios su taure vyno), arba kartais eitų į vynines, bet ne todėl, kad kokį nors ypač mėgtų ar vertintų, o todėl, kad tose vyninėse būtų specialus pasiūlymas ir ypatinga kaina, išraityta kreida ant lentos, o juk tai taip bohemiška. Vienintelis vyninės trūkumas - kad ji negali turėti jokio mažybinio termino, kaip restoranėlis, viešbutukas ar kavinukė. Tačiau dažnai pasakotų draugėms, kaip jos žino tikrai labai originalų, mažai žinomą vyną, „firmos paslaptį“, kuris prilygsta labai brangiems, bet yra labai pigus.
Salomėja kai kada triūstų virtuvėje ir net turėtų su dideliu entuziazmu pradėtą, bet retai atnaujinamą maisto tinklaraštį, kuris turėtų keturiolika nuolatinių lankytojų ir kur būtų maisto nuotraukos su kūrybiškai išplaukusiais kraštais ir labai, labai stambiai nufotografuotomis žalumynų šakelėmis arba perpjautu pyragu. Tinklaraštyje būtų gausu žodžių „mmmm“, „niam niam“ ir kiekvienas įrašas prasidėtų maždaug taip: „Kai grįžtu namo sušalusi, pavargusi ir liūdna, atsakymas yra vienas: TORTUKAS!!!“.
Taip ir būtų buvę - bet kadangi jai nepasisekė gyventi mūsų laikais, ji tapo klasike, o jūs esat pagarbūs jos skaitytojai, kurie dabar netikėdami savo akimis žiūrite, ką čia aš prisigalvojau apie neliečiamąją lakštingalą, ir paslapčiom kikenat, o kai baigsit skaityti, tai atsidusit ir sakysit - na taip tai jau negalima.
Galima: kapų lankymas baigtas, pats laikas grįžti prie gyvenimo linksmybių. Iki Kalėdų liko vos kelios savaitės.