Bet juk vasarą mes bambam dėl kiekvienos apniukusios ar vėsesnės dienos, nepatenkinti, jei lyja, nelaimingi, jei per atostogas bent viena diena „netinka pliažui“. O jei per karšta – tai dar blogiau, bambam dvigubai, kaip tai neteisinga.
Ruduo gi - visai kitoks: kiekviena, net ir valanda, kuomet iš už debesų išlenda saulė atrodo tarsi rojus žemėje, tokias akimirkas gaudai, pastebi, džiaugiesi jomis. Nuostabu, kai gali atsilapoti paltą, išgerti kavos lauko kavinėje – vasarą viso to neįvertini. Rudeni mėgaujiesi smulkmenomis, akimirkomis, ragauji gyvenimą tarsi gurmanas prabangiame restorane, o ne ryji pilna burna prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo.
Dėl atostogų – ar kam nors tikrai patinka stumdytis sausakimšuose paplūdimiuose, kavinėje laukti atsilaisvinant stalelio, mokėti kelis kartus brangiau už tai, kas tiek tikrai nekainuoja?
O spalvos? Argi gali tinkamai džiaugtis vasaros spalvomis, kurios, geriausiu atveju, visada yra tokios pat, jų daug, jos užgožia viena kitą, netgi rėžia akį. Jos blunka, vysta, dulka, gelsta. Ruduo gi visad pilnas nenuspėjamumo, rudenį viskas keičiasi taip greitai, tarsi Kūrėjas būtų pamiršęs gyvenimo tėkmės greičio limitą. Spalvos keičia viena kitą, ką ten spalvos – atspalviai žaidžia ir mirga, pasaulis rudenį tarsi pereina gimimo–mirties slėnį, tik abu vienu metu.
O kokie rudeni kvapai? Niekada nesižavėjau tuo kas labai aišku ir suprantama. Nuostabu justi tai, kas iki galo nesuvokiama, bandyti užčiuopti iš kur tai, kuomet bet koks dvelktelėjimas atneša vis naujus potyrius, galvos pasukimas – kitą atspalvį, kuomet nejučia išsiplečia šnervės, įkvepi pilna krūtine ir atsidūsti kažką prisiminęs. Ruduo ypač geras metas prisiminimams.
Gėlės. Visi mes laukiam pavasarinių žiedų ir pirmų spalvų ant pajuodusios žemės, bet ką Jūs pasakysit apie pojūtį, kuomet tarp nukritusių lapų, tarp pageltusių žolių pamatai didžiulį ryškų ir sodrų žiedą. Šiuos du pojūčius galima palyginta su jauna, žavia, naivia ir paika mergaite ir subrendusia, pasitikinčia savimi, drasia ir įdomia, seksualia moterimi. Kiekvienam, žinoma, sava mūza, bet aš renkuosi rudenį.
Dar vienas rudeninis stebuklas - grybai. Tarsi gėlės, bet ne gėlės, tokie skanūs, tokie skirtingi, tokie nenuspėjami, tokie pavojingi ir tokie tokie... visokie. Daugumoje pasaulio kraštų apie jų egzistavimą net nežino, o mes turime tiek šiltų prisiminimų: kaip mus mokė juos pažinti, kaip radom, kaip kvepėjo visi namai, kaip valgėme su karštomis šviežiomis bulvėmis... Kaip mes mokėmės pažinti...
Ruduo - tai laikas, kuris sujungia kepinantį karštį ir stingdantį speigą, karščiu alsuojančią ramybę ir košiantį vėją, trumpą ir šiltą vasarišką liūtį ir be paliovos krapnojantį įkyrų ir niūrų rudenišką žliaugimą. Rytas vienoks, o jau vakaras - visai kitoks. Tai tarsi Cezario salotos – ingredientai žinomi tik šeimininkui ir nenuspėjami svečiui.
Ar esate pabudę ankstyvą rudens rytą, kuomet žemė dar išilusi, o oras po nakties vėsus. Žemė garuoja, dengiasi permatomu rūko nuometu ir, rodos, girdisi, kaip ji alsuoja. Visus tuomet pakeri nesuderinamumo tobulybė: šaltas ir gaivus miško oras ir šiltas vanduo ežere, krintačių lapų šiūrenimas ir dideli rasos lašai voratinklyje, vandens ratilai pliaukštelėjus žuviai ir kvapas iš laukų, kai kūrenami bulvienojai. Rudeniška romantika turi puikų kūrėją – nostalgiją.
Ar jūs kada matėte tiek paukščių vienu metu. Sunerimusių, vieningų, stiprių, pasiruošusių – tarsi tai mes patys Baltijos kelyje ar per Europos krepšinio čempionatą. Jie tiki tuo ką daro ir vienas kitu, jie žino ko nori, žino, kad tai gali, nors dauguma net nežino ką.
O kokie gi mes, žmonės, rudenį? Tai dabar lietuviai švenčia vestuves vasarą, o juk anksčiau vestuvių metas buvo ruduo. Kodėl? Ne tik dėl gėrybių, kuriomis galimą pavaišinti svečius, bet ir dėl to, kad tai gyvenimo derliaus nuėmimo, įvertinimo metas, o kas gi gali būti vertingiau už šeimą. Ir vaikai dažniausiai pradedami ilgais rudens vakarais.
Giminių suvažiavimai kasant bulves, kaimynų talkos grėbiant lapus, laužai visur ir tas kvapas, sklindantis iš laukų, nukeliantis net į vaikystę.
Ar žinote kitą šventę Lietuvoje, kai tikrai jauti, kad musų ne trys, o trisdešimt, trys šimtai milijonų. Žvakelių šviesa sugražina visus, nuramina, atleidžia, sušildo.
Mokykla – negali pakankami jos įvertinti, kol tai netampa praeitimi. Man rugsėjo 1-oji būnant mokiniu ar studentu niekuo nenusileisdavo Naujiems metams, o gal buvo ir svarbesnė laukimu kažko nauja, tikėjimu, svajonėmis, pabundančiais jausmais.
Moterys. Juk būtent jos puošia mūsų gyvenimą ir tai daro be atvangos, nenuilsdamos. Jos keičiasi, atsinaujina ir tai yra viena iš stipriausių pasaulį varančių jėgų. Dažniausiai plaukų spalvą jos keičia rudenį ir pavasarį. Dažniausiai rūbų spintą jos revizuoja rudenį. Netgi darbą ar vyrą jos keičia taip pat dažniausiai rudenį.
Dar apie moteris. Tikro, pragmatiško dėmesio iš vyrų jos susilaukia irgi rudenį – nors vasario 14-oji yra žiemą, o kovo 8-ji pavasarį – daugiausia dovanų moterims yra nuperkama būtent rudenį. Ir aš nežinau atsakymo, kodėl?
O ką gi vyrai? Gal moterims išties labiau pritinka vasara, kuomet jos, tokios gražios ir lengvos, nedaug pridengusios savo žavesį, gali mus vesti iš proto. Bet vyrai, ką besakysi, žymiai patrauklesni, solidesni ir net seksualesni kuomet apsirengia kostiumą, pasiriša kaklaraištį, nusiblizgina batus, užsideda ilga paltą, nei suglamžytais šortais, sandalais ar „kroksais“, nutysusiomis „maikėmis“, susivėlę ir nesiskutę. Plaukuotų vyrų kojų depiliavimo mada, ačiū Dievui, dar neatėjo, tačiau iš visur styrantys kuokšteliai retą puošia.
O kas gi vyksta rudenį mūsų darbuose? Didžiausias darbymetis įsibėgėja, juk ruduo - tai naujas startas, tai - planavimas, dėlionės visiems ateinantiems metams, o gal net ir keleriems. Rudenį kuriami grandioziniai planai, gimsta geriausi projektai, pasirenkami ateities lyderiai.
Kas įdomaus vyksta iki rudens meno, televizijos pasaulyje? Ogi nieko, išskyrus pasiruošimą naujam sezonui, kuris, žinoma, prasideda rudenį. Premjeros, parodų atidarymai, televiziniai projektai, nauji veidai – visa tai rudenį.
Netgi sporto klubo, salės ar baseino duris mes praveriame rudenį. Ką gi ten veiksi vasarą?
Žvejai ir medžiotojai taip pat gali tinkamai įvertinti rudenį. Ir miškininkai, ir sodininkai, ir visi, kurie arčiau žemės ir jos teikiamų gėrybių. Tik rudens pabaigoje ūkininkai pirmą kartą gali ramiau atsikvėpti.
Rudenį apima jausmas, kad daugybės to, kas mums brangu ir svarbu, netenkame. Tačiau kartu mes tvirtai žinome, kad visa tai sugrįš, kad visa tai tęsis amžinai, tik reiks truputėli palaukti. Juk negali patirti susitikimo džiaugsmo neišgyvenęs išsiskyrimo kartėlio. Taip ir ruduo: kad jį pažintum, įvertintum ir pasiilgtum, suprastum, kad be jo negali, turi nors kiek pajusti jo praradimo skausmą.
Ir jeigu jūsų visa tai neįtikino, kad ruduo išties yra nuostabiausias metų laikas, ir jūs vis dar galvojate apie vasarą, galėčiau pridurti, jog ruduo yra vienintelis metas, nuo kurio pirmosios dienos galima pradėti laukti vasaros.