Budėjimo režime atsidūrę svarstymai, kokiomis vėžėmis riedės žemės ūkio bendroji politika artėjant 2020 metams, vis dažniau suburia žemdirbius diskutuoti aktualiausiomis temomis. Juk Europos Komisijos pateikti teisės aktai – ne visiems lengvai įkandamas riešutėlis, juoba kai reikia suderinti pozicijas. Pirmiausia atliekant namų darbus bei pasirengiant ginti bendras pozicijas derantis dėl išmokų, paramos skyrimo, konkurencijos sąlygų.
Žemės mokestis - pinklės žemdirbiams
Lietuvos Žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidiumas savo ilgame posėdyje, skirtame aktualiausioms problemoms aptarti, nusprendė, kad Žemės mokesčio įstatymo projektas, pradėtas svarstyti Seime, kelia nereikalingą ažiotažą. Pakeisti šiuo metu galiojančią žemės apmokestinimo tvarką – sumanymas rizikingas. Juk šiandien dar neaišku, kokia bus ES bendroji žemės ūkio politika po 2013 m., kokia bus teikiama parama bei šalies pajamų šaltiniai.
„Mes siūlome svarstyme daryti pertrauką, kol paaiškės visos žemės ūkio politikos perspektyvos. Kita vertus, galutinis projekto variantas nebuvo svarstomas žemdirbių savivaldos organizacijose. Dokumente daugybė prieštaravimų normalaus ūkininkavimo logikai. Esminis projekto trūkumas – žemės mokestinę vertę susieti su žemės rinkos verte. Žemę dirbantieji ir iš jos pajamas gaunantieji laiko klaida Finansų ministerijos siūlymą žemės mokestį susieti su jos verte rinkoje. Toks mokestis nebus nei teisingas, nei proporcingas“, – sakė LŽŪBA prezidentas Jeronimas Kraujelis.
Finansų ministerija pasiryžusi kardinaliam sprendimui – mokesčius skaičiuoti nuo rinkos vertės, o ne nuo žemės derlingumo. Taip bus išvengta paradoksų, kai žemės mokestis labai menkas, o jos vertė rinkoje labai didelė. Tai pasakytina apie didmiesčių žemės vertę. Sakykime, Vilniuje žemės vertė, nuo kurios mokamas mokestis, yra labai maža, tad ir mokesčiai nenormaliai maži.
Bet ar naujos pataisos išspręs problemą?
Pasak J. Kraujelio, žemės mokestis mokamas iš pajamų, gautų už žemėje išaugintą produkciją. Tad ir apmokestinti žmonių, kurie verčiasi žemės ūkiu, nevalia. Juk rinkoje kartais bloga nenaši žemė tampa aukso gabalu, jei ji yra šalia didelio miesto, gražaus ežero, upės ar prie gero kelio.
„Nereikia skubinti įvykių tėkmės. Naudos iš to menkai, o žalos gali būti daug. Daugelis savininkų žemę nuomoja. Mūsų bendrovės dirba net 60–70 proc. išnuomotos žemės. Apmokestinus naujais mokesčiais savininkus, jie savo ruožtu irgi kels kainas. Nepadės ir numatomi tarifai“, – kritikavo skubotus sprendimus asociacijos prezidentas.
Tiesa, numatoma, kad konkrečius žemės mokesčius nustatys savivaldybės. Jos galės reguliuoti tarifus nuo 0,01 iki 4 proc. pagal tos vietos žemės vertę, jos paskirtį. Finansų ministerija įsitikinusi, kad mokesčiai privers atkusti neprižiūrimų žemių savininkus, nes jiems bus taikomas maksimalus tarifas. LŽŪBA vadovas įsitikinęs, kad apleistų žemių savininkus galima pažaboti administracinėmis priemonėmis. Pasak jo, šis klausimas aprėps net pusę milijono žemės naudotojų.
„Tai jautrus klausimas. Mes žinome, kad dabar turime 2,7 mln. dirbamos, deklaruojamos ir naudojamos žemės. Tad šiai daliai turi būti taikomi visai kiti mokestiniai principai. Tam dar turime unikalią galimybę. Tebėra išsaugota visa duomenų bazė, yra ir darbą išmanantys specialistai. Pas mus prigijęs ekonominis žemės vertinimo balas, te jis ir lieka. Tai teisinga ir objektyvi metodika. Mes nesakome, kad nereikia Žemės mokesčio įstatymo pataisų. Reikia, bet neverta skubėti. Drastiški sprendimai tik dar labiau supainios galiojančią tvarką, o laukiamų rezultatų neatneš“, – patikino asociacijos vadovas J. Kraujelis.
Ar atplauks balta pieno puta?
Daug triukšmo sukėlė Žemės ūkio ministerijos naujas reikalavimas pieno gamintojams – privaloma pieno melžimo įrangos patikra, įsigaliojusi nuo lapkričio 1 d. Ūkininkai kone vieningai tam pasipriešino. Kodėl?
Regis, visi turėjo būti patenkinti, juk šią paslaugą numatoma teikti nemokamai. Ją atlikti patikėta UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Pasak Žemės ūkio ministerijos, nauja melžimo įrangos reikalavimų ir tikrinimo tvarka parengta siekiant sumažinti karvių sergamumą mastitu. Dėl šios ligos blogėja pieno kokybė.
Pasak LŽŪBA prezidento J. Kraujelio, kiekvienas pieno gamintojas suinteresuotas pateikti gerą kokybišką produktą. Jie turi susitarimus su melžimo įrangos tiekėjais, kurie atlieka tą patikrą. Tad kodėl reikia keisti tvarką ir įteisinti prievartinę patikrą?
„Sumanymas patikėti nepriklausomiems ekspertams tikrinti melžimo įrangą priimtinas. Tikrai randama daug pažeidimų, pagrįsti nuogąstavimai dėl kokybės. Sustabarėjusią tvarką reikia keisti, peržiūrint visą sistemą bei įpareigojant ir pieno įrangos tiekėjus. Tačiau ne tai sukėlė nerimą žemdirbiams. Taisyklėse numatyta galimybė melžimo įrangą tikrinti perdirbėjų ar valstybinių įmonių užsakymu. Pieno gamintojai dažnai nesutaria su perdirbėjais, perkančiais pieną, ir dėl kainų. Tad perdirbėjams įduodamas ginklas susidoroti su neparankiais principingais pieno gamintojais“, – žemdirbių nuogąstavimus pakomentavo J.Kraujelis.
Klausimas kitas – ar reikia gausinti ir didinti tikrintojų būrį? Juk kalbame apie biurokratų mažinimą bei didesnį gamintojų savarankiškumą. Kontrolė gyvybinga, kai už savo produkcijos kokybę atsako gamintojas.
Paramą gaus aktyvus ūkininkas
LŽŪBA prezidentas J.Kraujelis neslėpė, kad daug rūpesčio kelia Europos Komisijos pateiktų teisės aktų „Bendroji žemės ūkio politika artėjant 2020 metams“ peržiūra. Vien apimtys verčia nuogąstauti, kad tikrai ne kiekvienas ūkininkas galės įveikti visus reglamentus. Ką ten ūkininkai, jei net ir žemdirbių savivaldos organizacijose nėra daug specialistų, galinčių perskaityti per 1000 puslapių pateiktų aktų.
Pasak J.Kraujelio, juos dar reikia padauginti iš penkių, mat dar penkiskart daugiau pateikiama komentarų, papildomų pažymų. Tuo tarpu dokumentai nepaprastos svarbos. Reglamentuose nustatomos BŽŪP paramos schemos, pagal kurias ūkininkams skiriamos tiesioginės išmokos, taisyklės.
„Mes keliame klausimą, kaip susidoroti su tokia apimtimi? Savivaldos organizacijos turi apsispręsti, ką daryti. Dabar gera proga atlikti kai kuriuos namų darbus. Paramą gauna organizacijų nariai. Jie pirmiausia ir turi būti suinteresuoti gauti profesionalius komentarus. Laikas pakeisti sustabarėjusią narystės tvarką. Lietuvoje veikia 400 žemės ūkio bendrovių. Mūsų asociacijai priklauso 160 bendrovių. Aktyviai dirba gal 100. Jie moka nario mokestį – po 1,5 lito nuo hektaro. Tokia įstatymo raidė. Europa mūsų nesupranta. Ten narystė vertinama kitaip. Pavyzdžiui, austrai moka po 3 eurus nuo hektaro ir ta tvarka senokai galioja. Tuomet galima ir reglamentus studijuoti bei išvadas teikti ir dėl interesų pakovoti“, – komentavo padėtį J.Kraujelis.
Jo manymu, puiki proga persitvarkyti, juolab kad naujame reglamente įteisinama aktyvaus ūkininko sąvoka. Paramą teikiama aktyviam ūkininkui. Apibrėžtas ir tokio ūkininko statusas. Jis iš savo veiklos turi gauti numatytą procentą pajamų ir būti aktyvus bent vienos žemdirbių savivaldos organizacijos narys. Tad tarpusavyje turi susitarti žemdirbių organizacijos ir apsispręsti, kieno interesams jos atstovauja. Gal ne visiems reikalingos išmokos, o pirmas susitarimas – kokios išmokos. Dabar visų siūlymai skirtingi. Kiekvienas žvelgia iš savo varpinės.
„Mes dabar, kai svarstomas biudžetas, privalome pateikti kuo daugiau objektyvios informacijos, statistikos ir argumentų, kodėl negalima mažinti nacionalinės paramos dalies žemės ūkiui. Tikimės gauti 1 mlrd. 277 mln. Lt paramą. Nacionalinė dalis sudaro 244 mln. Lt. Bet tai 50 mln. mažiau negu ankstesniais metais. Ar pavyks Seime pasiekti susitarimą?“ – samprotavo J.Kraujelis.
Ar liksime provincija?
„Mūsų lauka ilgas ir nelengvas derybų kelias. Laiko nedaug – vos pusantrų metų. Pozityvioms permainoms reikia gerų smegenų, o ne liežuvio. Turime pagalvoti, ką galima išbraukti iš reglamento. Gal reikia daugiau teisių suteikti pačioms valstybėms teisingai paskirstant paramą. Nereikia visų taisyklių sugrūsti į reglamentą“, – aiškino J.Kraujelis.
Jo manymu, didelių stebuklų tikėtis neverta. 2013 m. ES lėšos pajamoms palaikyti (I ramstis) sudaro 1312 mln. Lt, o 2014 m. – 1369. Išmokos gerokai mažesnės nei ES vidurkis. LŽŪBA prezidentas aiškino, kad ne visai sąžiningai atlikta poveikio analizė. Štai ką rodo pajamų tendencijos, procentais skaičiuojant ūkio grynąją pridėtinę vertę sutartiniam darbuotojui 2020–2013 metais.
Lietuvoje pajamos vienam žemdirbiui didėtų 45 proc., Danijoje – 16, Vokietijoje ir Prancūzijoje – 17, Graikijoje – 19 proc. Bet šios šalys yra donorės, jos daugiau duoda negu gauna. Tokie palyginimai – Lietuvos nenaudai, nes prikaišiojama, atseit, jūs gaunate daugiau, ko dar norite.
Pasak J. Kraujelio, po šiais procentais „sukištos“ ir pajamos, ir išmokos.
„Mes matome kitaip. Reikėtų atkreipti dėmesį, kokia yra ūkių grynoji pridėtinė vertė vienam sutartiniam darbuotojui. 2008 m. tai tebuvo tik 9,9 tūkst. euro pajamų vienam sutartiniam darbuotojui Lietuvoje, kai ES vidurkis buvo 17,2 euro, o Danijoje – 50. Kas bus 2020 m.? Prognozės nedžiugina. Lietuvoje – 19,4, o Danijoje – 70,9. Kaip buvome provincija prieš trejetą metų, taip
išliksime ja ir ateityje“, – piktinosi LŽŪBA prezidentas J.Kraujelis.
Jo tikinimu, dar nevėlu reikalauti ir derėtis dėl apleistos nedirbamos žemės plotų. Negalime jų palikti be paramos. Juolab kad Lietuva turi ir svarių argumentų. Juk vykdė tokią sudėtingą žemės reformą, kuri dar nebaigta. Visa žemė dar nespėjo atitekti į dirbančiųjų rankas. Tai būtų rimta tema deryboms. Tokie žemės plotai negali likti be priežiūros, o tam reikalinga svari parama.