V.Adamkus: „Gyvenimas ne tam duotas, kad sėdėtume rankas sukryžiavę ir verktume“ (video)

Nors tokio jubiliejaus proga galėjo pasilepinti namuose Turniškėse, visą pusdienį dirbo Prezidentūroje. Ne tik sveikinimus priiminėjo, bet ir turėjo neatidėliotinų darbų.

„Pirmoji mane, žinoma, bučiniu pasveikino žmona Alma. O pirmoji paskambino, kaip ir buvo įprasta antrosios kadencijos metu, buvusi spaudos atstovė Rita Grumadaitė. Matyt, dar nepamiršo, kai dera dirbti prezidento atstovei“, - džiaugėsi V.Adamkus.

Tačiau net ir gimtadienio proga, jis neapsėjo be kalbų apie dabartines Lietuvos problemas ir ateitį: „Žinodamas šalies situaciją, kurią kartais apibūdinu tik vienu žodžiu - „skaudu“, prisimenu, kad būta žymiai sunkesnių, o kartais net ir beviltiškų laikų. Išgyvenom juos, radom išeitį, rasime ir dabar. Gyvenimas ne tam duotas, kad sėdėtume rankas sukryžiavę ir verktume. Tik būtina išnaudoti visas aplinkybes sau naudinga linkme“.

- Per jūsų dvi kadencijas yra buvę visko - ir sėkmių, ir nesėkmių, ir aklaviečių. Iš kur semdavotės jėgų, ieškant tuo metu įmanomų sprendimų?

- Stengdavausi su savo komanda eiti pirmyn. Man visada svarbiausia buvo neprarasti ryžto, vilties ir optimizmo.

- Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika išgyvena ne geriausius laikus. Imta netgi nuogastauti, kad kaimyninė Rusija netrukus gali imtis įgyvendinti savo „Eurazijos“ planą. Ar neįklius ir mūsų šalis į šį kol kas tik miglotai žinomą planą?

- Vien tik tai, kad apie šį planą jau kuris laikas kalba aukščiausi Rusijos valdžios atstovai, jau kelia rimtą susirūpinimą.

Mes negalime ignoruoti šio menamo ar jau esamo plano. Tikiu, kad atinkamos Lietuvos institucijos stebi situaciją Rusijoje ir mūsų šalis nebus paaukota, vardan kokių nors nepriimtinų susitarimų.

Kita vertus, Lietuva jau aiškiai yra apsisprendusi, kad jos tikslas - vakarietiškas, europietiškas gyvenimas ir tik mes patys galėtume nuspręsti, kokia mūsų šalies ateitis.

Esu tikras, kad 1940-ųjų metų scenarijus nebepasikartos.

- Kai jūs buvote prezidentas, ne kartą buvote kritikuojamas, esą per šaltai bendraujama su Rusija. Tačiau ir jūsų oponentai ne kažin kokių rezultatų pasiekė šioje srityje. Kaip jums atrodo, kodėl?

- Savo kritikams tik norėčiau priminti, kad, kaip prezidentas, su valstybiniu vizitu lankiausi Kremliuje ir susitikau su buvusiu ir, atrodo, būsimu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Be to, laikėmės nuostatos, kad santykiai su Rusija turi būti šilti ir draugiški. Ta linkme buvo nemažai nuveikta aukščiausiu lygiu. Galėčiau taip pat pastebėti, kad man būnant prezidentu neatsirado jokių priežasčių, kad santykiai su Rusija pablogėtų.

Šiandien, deja, tie santykiai labiau kelia susirūpinimą, o ne pasitenkinimą. Ką daryti, kad būtų kitaip, turėtų spręsti už užsienio politiką atsakingi ir tautos išrinkti pareigūnai. Tikiu, kad jie nesėdi rankų sudėję.

- Žvilgsnius dėl to reikėtų nukreipti į šalies vadovus.

- Kaip jums atrodo, ar Europą krečianti krizė, nesmogs antrąja banga ir Lietuvai?

- Manau, kad Europos Sąjunga sugebės įveikti visus sunkumus, o jos vadovai ras tokius sprendimus, kurie neleistų jai subyrėti.

- Kalbant apie malonesnius ir su jūsų jubiliejumi susijusius dalykus, reikėtų pastebėti, kad pats sau įteikėte įdomią dovaną - knygą „Paskutinė kadencija“, į kurią sudėta didžioji dalis jūsų antrosios kadencijos dienoraščių. Ar paviešinote jau visus dienoraščius?

- Ši knyga pravers šalies istorikams, nes joje sudėti patys svarbiausi mano antrosios kadencijos įvykiai, o šalia svarbių šaliai ir pasauliui įvykių visada būna ir įvairiausių išgyvenimų, svarbių detalių, įspūdžių. Stengiausių ir jų nenutylėti.

Dienoraštį rašau ir toliau. Šį mūsų pokalbį taip pat būtinai užfiksuosiu. O ateityje, tikiuosi, dienoraščio pagrindu išeis ir dar viena knyga.