Tie, kurių tėvas retai būdavo namie, Dievą įsivaizdavo kaip tą, kuris jų negirdi ir yra kažkur toli. Tie, kurie turėjo piktą, besimušantį tėvą, Dievą laikė piktu ir baudžiančiu, jautė didelę baimę, vien pagalvoję apie Dievo artumą.
Mane šokiravo ši paprasta išvada – Dievą įsivaizduojame tokį, koks buvo mūsų tėvas. Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėvo atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia, tiesiog - žmogui?
Toks „žmogiškas“ Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis ir tai normalu. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Mums svetima lenktis žmonėms, ne tam esame sukurti.
Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam svarbu padėti, kuriam brangi žmogaus laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kad taip geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.
Tai mane guodžia – yra kažkas daugiau negu vien šita tikrovė. Yra tikėjimas. Kaip gerai, kad jis yra!