Taip pat Tarptautinis valiutos fondas neseniai paskelbė išvadas, kad “globali krizė, prasidėjusi JAV finansų rinkose turi savo priežastis ir viena iš jų yra dramatiškai auganti nelygybė šalies viduje”, rašo įtakingas vokiečių savaitraštis “Spiegel” straipsnyje “Vieno procento valdžia”.
Ilgai buvo įrodinėjama priešingai ir teigiama, kad būtent nelygybė užtikrina sėkmingą kapitalistinio ūkio plėtrą ir didelė nelygybė yra sėkmingos ūkinės plėtros pasekmė.
Tačiau kapitalizmas kinta, įgaudamas kitokias formas, nei jas turėjo XX a. pradžioje, kai JAV ūkyje dominavo industriniai magnatai J.Rockefelleris, A.Carnegie, J.P.Morganas. Šiandien superturtuoliai dažniausiai yra finansų milžinai ir rizikos draudimų fondų vadybininkai.
Iki 7-ojo dešimtmečio visų sluoksnių amerikiečių pajamos didėjo beveik vienodai - vidutiniškai po tris procentus per metus. Tačiau valdant R.Reaganui, o ypač G.Busho prezidentavimo metais atskirų sluoksnių pajamos tapo labai nevienodos. Nors JAV ūkis augo, pajamos daugeliui amerikiečių nedidėjo, bet mažėjo. Išaugusiomis pajamomis džiaugėsi tik nedidelis sluoksnis turtingiausiųjų, kuriems G.Busho administracija sumažino dar ir pajamų mokesčius.
Judėjimas “Okupuok Volstritą” neatsitiktinai prasidėjo turtingiausioje pasaulio valstybėje, nes būtent JAV nelygybė pasiekė tokį mastą, kurio čia nebuvo daugiau kaip šimtą metų. Amerikiečių visuomenėje atsirado įtampa, kurios anksčiau ji nejautė. Vis mažiau yra tikinčių, kad ir plaudamas indus Amerikoje, gali tapti milijonieriumi. Susvyravo pasiturintis vidutinis sluoksnis, kuriam didžiulį smūgį sudavė finansininkų machinacijos ir bankų lupikiška politika. Jo atstovai ir sudaro nemažą judėjimo “Okupuok Volstritą” dalį.
Kaip skelbia amerikiečių statistika, penki procentai turtingiausių JAV piliečių valdo du trečdalius viso JAV turto. Keturiems šimtams amerikiečių šeimų priklauso tiek turto, kiek jo turi 150 milijonų žemesnio sluoksnio amerikiečių. Palyginimui, Vokietijoje penki procentai turtigiausiųjų valdo mažiau kaip pusę viso šalies turto.
JAV Yale'o universiteto politologo Jakobo Hakerio nuomone šiandien JAV “lėtai, bet pastoviai juda kapitalistinės oligarchijos link, kaip Brazilija, Meksika ar Rusija, kur vyrauja didžiulė ūkio koncentracija“.
Finansinė krizė, bankų bankrotai ir vidutinio sluoksnio išėjimas į gatves sukėlė JAV vyriausybės, ir net CŽV susirūpinimą didėjančia nelygybe Amerikoje. CŽV viešai paskelbė , kad JAV susiskaldymas visuomenėje toks pats didelis kaip Tunise ir Egipte.
Demokratų partija yra palankiai nusiteikusi demonstruojančių gatvėse atžvilgiu, o prezidentas B.Obama siekia apdėti turtuolius didesniais mokesčiais. Politologai spėja, kad dabartinis šalies prezidentas gali pasinaudoti protestuojų balsais savo rinkiminėje kovoje su respublikonų kandidatu į prezidento postą. Taip darė prieškarinis prezidentas F.Rooseveltas didžiosios ekonominės depresijos metais ir pakartotinai buvo išrinktas.
Keletas jaunesniųjų Lietuvos apžvalgininkų pastebėjo, kad vakarų visuomenę apėmęs taikus judėjimas, kurį sąlyginai galima pavadinti „mes 99 procentai” Lietuvos iš esmės nepasiekė. Lietuvoje neatsirado nei jaunimo, nei vidutinio sluoksnio , nepatenkinto kapitalizmu ir bankų diktatu. Bent tokio, kuris išdrįstų apie tai viešai pareikšti.
Galbūt todėl, kad mes lietuviai iš esmės esame patenkinti dabartiniu kapitalizmu, kuriame gyvename vos dvidešimt metų, kad apie du trečdaliai Lietuvos gyventojų dar prisimena ir kitą –vsocialistinę sistemą, kai formaliai buvome lygūs, bet neturėjome laisvės ir buvome beveik visi neturtingi.
Matyt, dabartinė nelygybė Lietuvoje - nors ir nemaža tarp turtingiausiųjų ir skurstančiųjų - dar nėra įgavusi tokio mąsto kaip JAV, Rusijoje, Indijoje ar Kinijoje.
Gal ir todėl, kad tikro vidutinio sluoksnio Lietuvoje dar nėra. Nes jei jį sudaro ne laisvų profesijų žmonės, o tik valdininkai, būstui pasiėmę paskolas, nesugebantys net jungtis į profsajungas ir prikausantys nuo viršininkų malonės, tai jie niekada nesugebės įveikti baimės ir tapti tikru, pilietiškai aktyviu vidutiniu sluoksniu.
O gal todėl, kad Lietuvoje trūksta elementaraus solidarumo jausmo, kad esame nebrandi pilietinė visuomenė, kad didelė dalis jaunimo ir studentijos pilietiškai gana infantilūs. Aktyviausia jos dalis palieka valstybę, iškeisdama ją į kitas, labiau socialiai orentuotas šalis.
Norint sužinoti, kokie iš tikrųjų mes esame, kokie nelygybės mąstai yra Lietuvoje, kokie sluoksniai ir kaip valdo Lietuvos turtą, reikėtų atlikti rimtus sociologinius tyrimus, kurių mūsų valstybinės institucijos iki šiol nepadarė, nes ten sėdintiems, panašu, nereikia pilietinės visuomenės, aktyvios studentijos, bebaimių profsajungų ir stipraus vidutinio sluoksnio, kuris galėtų užimti ir paralyžuoti bent dienai Gedimino prospektą ar Laisvės alėją ir pareikšti norą ir valią gyventi kitaip.
Galbūt mes tam dar subręsime.