Sunkiausiais ligoniais vadinami senatvine silpnaprotyste, demensija, sergantys pacientai. „Suvalgo tepalus, skirtus nuo pragulų kenčiantiems ligoniams. Užrakiname duris, kad nepabėgtų“, - pasakoja Regina Leivienė, medikės darbą dirbanti jau 45 metus.
Besirūpinanti ligoniais šioje slaugos ligoninėje, vos tik ji buvo įsteigta, gydytoja sako, kad šiandien atvykstantys pacientai - sunkesni nei anksčiau. „Pailgėjo gyvenimo trukmė, atsirado daugiau senų žmonių. Be to, ir po insulto Panevėžio ligoninės nervų skyriuje gydydavo maždaug mėnesį, o dabar pas mus veža“, - pastebi gydytoja.
Kai kurie pasveikę užsuka aplankyti
R.Leivienė sako, kad pacientai čia ne tik miršta - ji prisimena šiemet nustebinusį pacientą. „Ateina vienas jaunuolis ir šypsosi. Sako jis man: ar manęs nepažįstate? Atsakiau, kad tikrai nepažįstu. Pasirodo, po kraupios avarijos jis gulėjo šioje ligoninėje visiškai pralyžiuotas, buvo plikas, nes galva buvo operuota.
Jis pamažu gijo ir iš mūsų išėjo jau savo kojomis, o dabar jam ir plaukai gražūs ataugę. Labai džiugu, kai pasveikę aplanko. Bet tokių nėra daug“, - pasakoja gydytoja.
Ji mena ir jauniausią pacientę - mergina po avarijos aštuonioliktą gimtadienį šventė šioje slaugos ligoninėje.
Susipyksta ir dėl pinigų
Slaugos ligoninės direktorė V.Grigienė turi ir savo kuruojamas palatas nuo dešimties iki penkiolikos ligonių. Trejus metus slaugos ligoninėje dirbanti gydytoja pastebi, kad ligos keičiasi.
„Ligoniai jaunėja - dėl netinkamo gyvenimo būdo žmonės praranda namiškius ir virsta asocialiais asmenimis. Suserga lėtiniu alkoholizmu, tampa nedarbingi ir tenka rūpintis dėl jų ilgalaikio apgyvendinimo valstybinėse globos institucijose.
O štai pasiligojusiai močiutei, turinčiai butą, patekti į slaugos ligoninę - daug sunkiau“, - pasakoja V.Grigienė.
Amžius ne tik jaunėja ir siekia penkiasdešimt ar per keturiasdešimt metų, bet taip pat atsiranda alkoholizmu susirgusių ir globos prašančių moterų.
Gydytoja kalba ir apie tai, kaip pacientai ir jų artimieji nepasidalija turtų.
„Atneša senukams pensijas, tačiau kai kurie artimieji apsilanko tik tomis dienomis, kai jau yra atkeliavę pinigai.
Viena senutė nenorėjo atiduoti savo pensijos, o pasipiktinę artimieji kreipėsi į mane. Jie grasino teismais ir žiniasklaida, bet pinigai yra močiutės, todėl ji ir sprendžia, kam juos patikėti“, - pasakojo V.Grigienė.
Stebina jaunų žmonių šiurkštumas
„Ateina žmogus ir klausia - ar galiu priduoti į jūsų įstaigą žmogų? Man tas žodis „priduoti“ rėžia ausį. Galima priduoti gyvūną, bagažą, bet ne žmogų“, - pastebi gydytoja.
Būna ir taip, kad po teritorinės ligonių kasos finansuojamų 120 slaugos dienų artimieji teigia negalį vežtis ligonio į namus, nes neva prasidėję remontai.
„Prieš kelias savaites paskambino iš traumatolojos skyriaus jaunas gydytojas ir išsigandęs klausia, ką daryti - namiškiai pasakę, kad žmogaus neims į namus, o jis po traumos, nebegalįs savimi pasirūpinti“, - apie artimųjų abejingumą pasakoja V.Grigienė.
Yra ir labai gražių pavyzdžių
Vis dėlto slaugos ligoninės direktorė sako, kad yra ir puikių globojimo pavyzdžių. „Yra fantastiškų vaikų, prieš kuriuos reikia nulenkti galvą. Štai dukterėčia ir sūnėnas nuoširdžiai lanko savo tetą. Sūnėnas, turintis aukštąjį išsilavinimą, ateina kasdien“, - sako V.Grigienė.
Jai įsiminė ir į vaikų namus vaikystėje dėl motinos gegutės pakliuvęs sūnus, dabar lankantis ją slaugos ligoninėje. Buvusius vyrus aplanko ir rūpinasi net už kitų ištekėjusios moterys.
„Kai paklausiau, kodėl slaugo, atsakė paprastai - tai jų vaikų tėvai“, - sakė palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė V.Grigienė.