Bet ką gi tokio siaubingai nesuvokiamo padarė Graikijos vyriausybės vadovas, kad nusipelnė tokio įvertinimo?
Pasirodo, užteko to, kad premjeras nusprendė pasitarti su tauta, ar graikams reikia Europos Sąjungos lyderių sutarto jo šalies „gelbėjimo plano”.
„Graikijos referendumas – tai grėsmė ne vien taip sunkiai pasiektiems susitarimams, bet ir visai euro zonai, o galbūt net viso pasaulio finansiniam stabilumui”, – griaudėjo G.Papandreou „išprotėjusiu” atvirai vadinusiųjų balsai.
Prieštarauti tokiems gąsdinimams arba net abejoti jų pagrįstumu pastaruoju metu tapo ypač nemadinga. Juk gąsdintojų argumentai iš tiesų skamba įspūdingai: kaipgi mažytė Graikija drįsta rizikuoti viso pasaulio ar bent jau euro zonos stabilumu?
Tačiau ar Europos politikai iš tiesų yra ką nors sukūrę, ką G.Papandreou ir Graikijos referendumas galėtų sugriauti?
Kaip sakoma, žiūrim, ką turim. Euro zonos krizė trunka jau antri metai, surengta begalė slaptų derybų, skelbta ne apie vieną „esminį susitarimą”, padėsiantį užbaigti krizę.
Daugumos šių susitarimų esmė arba sunkiai suvokiama daugeliui pačios Europos Sąjungos piliečių, arba, švelniai tariant, nėra vertinama itin entuziastingai. O rezultatas? Krizė kol kas tik didėja.
Atėnams pasiūlytas „gelbėjimo planas” taip pat neįtikino daugelio autoritetingų ekonomistų. Pasak jų, tai – ne sprendimas, padėsiantis rasti išeitį, o tik krizės atidėliojimas.
Ne vienas pripažintas ekspertas yra skelbęs, kad Graikija jau seniai bankrutavo ir bet kokie bandymai tai „paslėpti” tik brangiai kainuos, bet nieko neišspręs. O naujasis planas – tai bandymas „išvengti Graikijos bankroto”.
Galima sutikti su minėtais ekspertais, galima ir manyti priešingai, tačiau akivaizdu, kad stebuklingo recepto nėra.
Ir dar tikrai nežinia, ar Graikijos „gelbėjimo planas” ką nors išgelbėtų ir ar po kiek laiko nereikėtų naujo.
Tačiau iš Atėnų reikalaujama, kad mainais už šį ES lyderių naktinių derybų rezultatą ji iš esmės perduotų savo šalies ekonominį valdymą į tų pačių ES lyderių ir Tarptautinio valiutos fondo rankas.
Graikijoje vis garsiau skamba balsai, kad geriausia išeitis šaliai – pasitraukti iš euro zonos, grąžinti savąją drachmą ir taip bandyti įveikti krizę.
Beprotybė? Galbūt. Bet nereikia pamiršti, kad tokias idėjas kol kas dažniausiai skelbia ne politikai, o dalis ekonomistų.
Jie primena ir Argentinos 2001 metų skolų krizę, kuri gali būti lyginama su Graikijos padėtimi. Ir netgi teigia, kad Argentinos pamokos liko neišmoktos. Esą būtent Argentinos pavyzdys rodo, kad geriausia išeitis Graikijai – kuo skubiau pasitraukti iš euro zonos.
O jei paklaustumėte daugelio pačios euro zonos valstybių piliečių, ar jie nori, kad Graikija būtų gelbėjama? Atsakymas kone akivaizdus: pritarimo ES lyderių veiksmai nesulauktų.
Tad ar tikrai toks jau „beprotiškas” buvo G.Papandreou pasiūlymas skelbti referendumą dėl tokio esminio šaliai sprendimo? Juk tai – kone šalies suvereniteto atsisakymas.
Beje, referendumas dėl „gelbėjimo plano” taptų ir referendumu dėl pasitraukimo iš euro zonos. Jeigu graikai pritartų „gelbėjimo planui”, būtų lengviau įgyvendinti šalies įsipareigojimus Europos Sąjungai. Jei atmestų, galbūt pajudėtų Graikijos pasitraukimo iš euro zonos procesas.
Ar tai – pasaulio pabaiga? Pasiklausius ES politinių lyderių gali atrodyti būtent taip. Tačiau politikams vis sunkiau įtikinti savo šalių piliečius. Ir jie net ne itin stengiasi tai daryti.
Europos Sąjungoje jau senokai tapo įprasta, kad sprendimai priimami per slaptas viršūnių derybas. Ir net aiškų visuomenės „ne” tapo įprasta tiesiog apeiti.
Geriausias pavyzdys – vadinamoji Europos konstitucija. Nors prancūzai ir olandai per referendumus ją atmetė, kiek patrumpintas ir „papudruotas”, bet iš esmės tas pats dokumentas vėliau vis dėlto priimtas. Ir piliečiams balsuoti niekas jau nebeleido.
Esu ne kartą rašęs, kad būtent toks ES viršūnių elgesys, mano galva, yra viena svarbiausių pastarųjų metų Europos Sąjungos krizių priežasčių. Mat atotrūkis tarp ES viršūnių planų, idėjų bei veiksmų ir paprastų piliečių lūkesčių tapo iš tiesų milžiniškas.
Todėl ir G.Papandreou pasiūlymas rengti referendumą galėtų būti vertinamas visiškai kitaip negu vertinamas dabar.
Jis galėtų tapti savotišku skambučiu, kuris pažadintų ES lyderius ir priverstų juos ne tik įsiklausyti į paprastų piliečių lūkesčius, bet ir veikti remiantis jais, o ne savo pačių vizijomis.
Žinoma, nereikėtų nuvertinti ir visų ES laukiančių grėsmių ir iššūkių.
Būtina turėti galvoje ir vienokio ar kitokio sprendimo kainą. Būtent politikai privalo išaiškinti tai savo piliečiams ir įtikinti juos pritarti vienam ar kitam žingsniui.
Tačiau jei sprendimas rengti referendumą dėl esminio tiek Graikijai, tiek visai ES klausimo Bendrijoje jau vadinamas beprotybe, didesnę grėsmę sunku būtų ir sugalvoti. Mat tuomet ES paprasčiausiai išsigimsta.