Vasara tarp česnakų
„Mums buvo labai įdomu“, – duetu atsako Paulius ir Indrė, paklausti, kaip jiems patiko būtent taip, tupinėjant apie česnakus, praleista vasara. Jie abu – vakarykščiai studentai, ką tik baigę bakalauro studijas A. Stulginskio universitete. Jis – agronomas, ji – sodininkystės specialistė. Dabar jie abu yra to paties universiteto magistrantai, pasirinko agrobiotechnologijos studijas. Tad kas žino, gal jų vardus kada nors išgirsime minint ne tarp ūkininkų, bet tarp mokslininkų. Jie tikrai mokės padauginti augalus mėgintuvėlyje, o gal ir tobulins juos išvesdami naujas veisles. Tačiau kol kas jiems labiau patinka ne laboratorijos, o žemės kvapas.
„Pavasarį, vos sniegas nutirpsta, ji taip pakvimpa, kad noriu kuo greičiau į ją rankas sukišti“, – prisipažįsta Indrė, baigianti okupuoti dekoratyviniais augalėliais ir gėlėmis tėvų valdas Kaune.
„Ji įsitikinusi, kad iš žemės jos nagai prisigeria visokių naudingų mineralų, todėl labai gražūs auga“, – šyptelėjęs pakomentuoja Paulius.
„Na, vasarą labai gražių nagų gal ir neturėsiu, bet žiemą...“ – sako Indrė, prisiminusi šios vasaros „rankdarbius“. Česnakus teko ne tik sodinti rankomis, bet ir bent tris kartus ravėti, surišti jų lapus, paskui kasti ir kiekvieną valyti šepetėliu, mat buvo apkibę drėgna žeme.
„Mūsų česnakų laukelis buvo kaip pavyzdinis, kas matė, sakė, jog atrodo kaip kokioje Olandijoje“, – sako Paulius.
„Tiems česnakams teko tiek meilės ir dėmesio, kaip vaikams, todėl tokie geri ir gražūs užaugo“, – plačiai šypsosi Indrė. Ir visiškai neliūdi, kad galbūt jos vasaros taps panašios į šią, kai visus savaitgalius jiedu praleido, kaip patys sako, „česnakuose“.
„Aš nelabai suprantu, kai išgirstu, kad mano bendraamžiai, kurių tėvai turi ūkius, vasarą važiuoja uždarbiauti į užsienį. Man taip neišeitų, juk tiek darbų yra“, – tarsteli Paulius.
4200 augalėlių
Pauliaus tėvų žemėje Žemaitijoje jiedu ir turėjo savo 3 arų dydžio česnakų laukelį. „Baigę studijas galvojome, ką veikti, kaip įprasminti įgytas žinias. Dar nežinojome, ką auginsime, ir net neįtarėme, kad bus toks lietuviškų česnakų paklausos bumas. Česnakai – Indrės idėja“, – sako Paulius, žvelgdamas į savo draugę.
„Norėjosi ko nors sudėtingesnio, kažko, ko kiti neaugina. Mane viliojo prieskoniai, bet reikėjo tokių, kuriuos gali ilgiau išlaikyti, nereikia per dieną dvi parduoti. Žieminius česnakus sodinti jau buvo per vėlu. Apie vasarinius šnekama, kad jie Lietuvoje neauga ir sėklos nelabai kur yra gauti, nebent turguose iš močiučių gali po kelias galvutes susirinkti“, – sako Indrė.
Taip besukant galvas ir besidairant, sukilo Pauliaus agronominės ambicijos. Kaip gali neaugti vasariniai česnakai Lietuvoje, jei augdavo nuo seno ir močiutės jų užaugina? Nejaugi turint agronomijos žinių neįmanoma užauginti didesnio kiekio ir gero derliaus?
Pirmąjį sunkumą jiems teko įveikti įsigyjant sėklos. Rado žmogų, kuris turėjo 6 kg vasarinių česnakų po 60 litų už kilogramą. Studentams – nemaži pinigai. Tad nusipirko galvutę ir pasodino – norėjo patikrinti daigumą.
„Sudygo per 6 dienas. Nuvažiavome sėklos pirkti, o mums neparduoda. Sako, kad sėkla brangi, o užauginti labai sunku, nieko mums neišeis“, – juokiasi prisiminę pirmąjį jų užsispyrimo išmėginimą.
Vasariniai česnakai nuo žieminių skiriasi ne tik skiltelių dydžiu, bet ir kvapu, skoniu bei tuo, kad galima išlaikyti iki pavasario. Jie neformuoja žiedyno, tinka valgyti net vaikams, o ypač tinka dešroms, nes neskatina rūgimo.
Teko ne tik rizikuoti, bet ir tėvus įtikinti, mat skolinosi iš jų pinigus sėklai. Daug metų ūkininkaujantis Pauliaus tėtis į sūnaus ir jo miestietės draugės sumanymą žiūrėjo gana skeptiškai. Jei jiems pakaks kantrybės ir darbštumo, tai kaip reikės derlių parduoti, nes tik atrodo, kad gerą produktą visi graibstyte graibsto. Juk česnakų nusipirkti gali visus metus bet kuriame prekybos centre, nors išauginti Kinijoje, tačiau nebrangūs.
Bet jaunieji žemės ūkio specialistai buvo labai užsidegę. Nesunku įsivaizduoti, kad tai ir sutirpdė tėvų skepticizmą. Net dabar, po laukuose praleistos vasaros, kai jie pasakoja apie savo česnakus, per kraštus liejasi teigiamos emocijos, akys degte dega.
Česnakus jie sodino į lysves rankomis. Paulius net suskaičiavo, kad pasodino jų 4200. Sugaišo tam dvi dienas, darė didesnius tarpus, kad geriau užaugtų ir ravėti būtų lengviau. Iškart ir eksperimentavo. Visi sakė, kad mažųjų vidurinių skiltelių net sodinti neverta, nes neužauga, bet juk taip atsimestų beveik pusė sėklų, kurių ir taip mažiau nei reikia.
Didieji ir mažieji
Tad mažąsias skilteles irgi pasodino, žinoma, atskirai, kad galėtų pasižiūrėti, kas iš to išeis. Taip užaugo dviejų dydžių česnakai – didieji ir mažiukai. Mažiukais rūpinosi gal net labiau nei tais didžiaisiais. Ir jie atsidėkojo su kaupu – ne tik užaugo, bet kai kurių nebegalima atskirti nuo didžiųjų. Būtent juos supynė į gražias kasas ir pardavinėjo mugėje.
„Žmonės stebėjosi, kad tokius didelius užauginome“, – plačia šypsena ir degančiomis akimis spindi Indrė. Ji gyvena Kaune, o Paulius dažnai važinėja į ūkį, tad būtent jam teko malonumas kas rytą apžiūrėti, kiek česnakai paaugo per naktį, o kas vakarą – per dieną.
„O gal jiems ko nors trūksta? Aš, kaip agronomas, galiu tai nustatyti pagal augalo vystymąsi. Kuo greičiau tai pastebi, tuo greičiau gali padėti, suteikdamas tai, ko trūksta“, – solidžiai paaiškina Paulius, kuris neslepia kapstydavęs dar neišdygusių česnakų lysves, kad pamatytų, ar gerai auga jų šaknys.
Didžiausią stresą jie patyrė, kai pernai gegužės 3–ąją nelauktai pasnigo – jų jau kokių 7 centimetrų česnakų daigelius užvertė 15 cm sniego sluoksnis. Puolė prie literatūros, interneto, nors česnakai atlaiko 3–4 laipsnių šaltį, nežinia, kaip jie sureaguos į sniegą. Beliko laukti, kaip Dievas duos.
„Prieš gamtą nepasišakosi“, – reziumuoja ūkininkų sūnus. Tačiau jai padėti galima. Taip jam teko daryti, kai balandžio viduryje pasodinti česnakai galėjo pražūti dėl netikėtai ankstyvų sausrų. Kai žemė išdžiūva ir per patį dygimą susidaro pluta, augalas labai suvargsta, o dar tų česnakų kuokštinės šaknys negilios ir jų silpna siurbiamoji galia... Tad Paulius sėdo į traktorių, atsivežė vandens cisterną, prijungė žarną, o ant jos uždėjo laistytuvo kaušelį ir suorganizavo lietų.
Tręšimo planelį jis sudarė pagal agronomijos mokslą, taip, kad kiekvienam etapui nieko netrūktų, bet ir nebūtų jokio pertekliaus. „Mes domimės ekologija, norime prisidėti prie žemės gyvybės išsaugojimo. Net ekologiškai auginant reikia kažkiek augalus pamaitinti. Kai kas klaidingai mano, kad savo sklypeliuose galima išvis netręšti, bet kai augalui trūksta maisto medžiagų, jis jas ima iš dirvos. Kai joje trūksta, ima kartu su kenksmingomis medžiagomis. Tad kartais geriau saikingai naudoti ekologiškas trąšas. Kita vertus, nereikia manyti, kad kuo trąšų daugiau, tuo derlius didesnis. Nuo pertekliaus jie blogiau auga, nes prasčiau pasisavina, o dar žemė užsiteršia“, – pasakoja Paulius.
„Prieš sodindami mes česnakus mirkėme silpname kalio permanganato tirpale, nes nenorėjome naudoti beico, kas būtų paprasčiau“, – priduria Indrė.
Apie meilę
Klausantis šių dviejų jaunų žmonių pasakojimo kartkartėmis buvo galima pagalvoti, kad tai buvęs ne darbas, o malonumas, tačiau kartais prasprūsdavo, kad nuo kažkokių procedūrų „pūslės prisimuša“, o kažkas dar nerimo sukelia – daug diskusijų dėl to, kada sodinti ir kada derlių imti, rišti tuos lapus ar ne.
„Mums viena mokslininkė sakė, kad rišimo nauda nėra įrodyta. Bet kaip sužinoti, ar iš tiesų? Tad vienus palikome nerištus, kitiems laiškus patrumpinome, o dar kitus surišome. Didelio skirtumo nepastebėjome, todėl kitais metais neberišime“, – sako Paulius.
„Kaip gerai, tris dienas darbo sutaupysime“, – pasidžiaugia Indrė. Mat jos planuose – ir kitos prieskoninės daržovės, o šį rudenį jiedu jau pasisodino 100 kilogramų žieminių česnakų. Vasarinius sodinsią iš savo išpuoselėtos sėklos, kuriai pasiliko apie pusę viso derliaus. Jį, beje, Paulius prognozavo iš anksto, todėl jam buvo svarbu ir suskaičiuoti, kiek tiksliai česnakų pasodino. Galėjo užaugti 85–130 kg.
„Žemė yra vienintelė ir nepakartojama, jei jos nemyli, ką išvis tada gali mylėti?“ – nusistebi Indrė.
„Nemylėti žemės yra tas pats, kaip nemylėti savęs“, – sako Paulius.
Ir apie jausmus jų daugiau nebeklausiame, mat vienas dėl kito jie turės susitarti, kaip gyvens toliau. Nors ateitį abu sieja su žeme, ūkininko sūnus pamilo ne pirmos kartos miestietę.