Visi kiti aspektai, ypač susiję su nacionalinėmis kultūromis, identitetu lieka vis labiau intensyvėjančių diskusijų objektu.
Per pastaruosius kelerius metus ginčų dėl to pasirodė daugiau nei per du praėjusius dešimtmečius.
Emigracijos akivaizdoje tautos išlikimo klausimai jau seniai užgožė samprotavimus apie ideologijas. Apie „pavojus“ iš Vakarų prabilo net tie, kurie dar neseniai senąją Europą rodė kaip vienintelį išsigelbėjimo kelią.
Prisimindamas šiuos žmones dar iš Sąjūdžio laikų, suprantu jų rūpestį, bet akivaizdu, kad kilnios idėjos krenta ne į tą dirvą. Jos byra į ekstremistų saujas ir skirtingai nei smėlis, jos lieka sugniaužtame kumštyje. Vadinasi, ES judant didesnės integracijos ar net centralizacijos link, Lietuvoje kils vidinis pasipriešinimas.
Dabar sunku numatyti jo mastus, nežinia kaip elgsis daugybė politiškai abejingų, bet akivaizdu, kad tai intensyvesnis procesas, negu bando įsivaizduoti sociologai. Iš dalies jis bus panašus, nors ir netapatus, į tuos „antikapitalistinius“ judėjimus, kurie jau blykčioja nuo JAV iki Europos.
Pasipriešinimas pasipildys nacionaline tematika ir ne tik eiliniams žmonėms, bet ir politologams bus sunku atskirti pelus nuo grūdų. Manau, jog iki šiol dar egzistuojančią, nors ir sparčiai blėstančią, landsbergininkų ir brazauskininkų politinę perskyrą pakeis eurointegristų ir nacionalistų kova.
Lietuva kaip ir anksčiau liks pasidalijusi ir aršiai tarpusavy kovojanti ir sunku prognozuoti, kaip keisis politinis žemėlapis.
Dabartiniai valdantieji ir socialdemokratai yra proeuropietiškos partijos, tačiau visos likusios - labai neaiškios nei idėjomis, nei veikimu ir, mano nuomone, visada pasiryžusios naudotis bet kuria ekstremalia situacija.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ teoriškai skatina tiesioginę demokratiją, kas mūsų visuomeninio gyvenimo sąlygomis reiškia anarchiją, o prezidentės sukeltos diskusijos dėl partijų finansavimo yra nedviprasmiškas visuomenės nuteikinėjimas prieš politines organizacijas.
Nepraėjus nė metams po savivaldybių rinkimų vėl įsibėgėjančios vietinės valdžios perversmai chaoso jausmą tik gilina.
Įvairaus plauko nacionalistinius judėjimus esame įpratę laikyti marginalais, niekada nepateksiančiais į Seimą, bet pastarųjų metų ES šalių istorija rodo, jog tai klaidingas požiūris.
Todėl neatmestina, kad konservatoriams, socialdemokratams ir liberalams, jeigu šie pagaliau suras ilgai ieškotą vieną trečiąjį kelią, gali tekti telktis į koaliciją stabilumo ir pusiausvyros valstybėje palaikymo vardan.
Tačiau tam jau reikia ruoštis dabar. Žmonėms reikia suprantamiau paaiškinti realią padėtį nei tai buvo daroma iki šiol.
Politikai ir politologai apsiriboja ekonominiais procesais ir pamiršta psichologinį faktorių, kuris ne visada remiasi ekonomine logika ar nauda. Pavyzdžiui, dabartiniai santykiai su Lenkija Lietuvai ekonomine prasme yra daugiau nei nenaudingi, bet dirbtinai keliamos nacionalistinės emocijos jau užima svarbią vietą visuomenės gyvenime ir vaidins svarbų vaidmenį ne vien Seimo rinkimuose. Jie bus naudojami ir priešinantis ES integracijai.
Nauja situacija klostosi ir santykiuose su Rusija. Didėjantis Lietuvoje skepticizmas ES atžvilgiu ir pašliję santykiai su Lenkija Rusijai yra malonus atradimas. Matydama besikeičiančią Europą, ji ir pati neketina stovėti vietoje.
Dar savo antrosios prezidento kadencijos pabaigoje V.Putinas, paklaustas, kaip jis vertina A.Dugino geopolitinius samprotavimus apie Rusijos ateitį, atsakė, kad tokio autoriaus nėra girdėjęs ir neturi apie tas idėjas supratimo. Dabar Eurazijos projektą ruošiamasi įrašyti į jo prezidentinę rinkiminę programą.
Tvirtesniais ryšiais jungiantis ES, tą patį su savo šalininkais, savanoriais ar išprovokuotais, bandys daryti ir Rusija. Ir nepasiklausus Lietuvos, ar jai apsimoka tai. Lygiai taip pat, kaip nesiteiravo mūsų patarimo statyti dvi naujas atomines elektrines.
Pritariu Seimo nario P.Auštrevičiaus išsakytam priekaištui, jog Lietuva paviršutiniškai žiūri į tokius kaimynės projektus.
Lietuva vis dar žvelgia į Rusiją žvilgsniu, kuriuo palydėjo griūvančią imperiją. Nesvarbu, kaip vadinsis planuojamas ekonominis ir politinis Rusijos vadovaujamas darinys, bet su juo teks skaitytis ne vien ES. Jeigu Lietuvoje paaštrėtų prieštaravimai dėl ES ateities, mūsų valstybė vėl atsidurtų Rusijos politinių žaidimų erdvėje.
Bet geopolitinis mąstymas Lietuvoje menkėja, jį užgožia kasdieniai rūpesčiai. Politologiniai tekstai skęsta informaciniame sraute. Viena institucijų, kuri, pasitelkdama politologus, galėtų bent iškelti esmines problemas Lietuvos kelyje į ateitį, yra Užsienio reikalų ministerija, bet pastaraisiais metais jos vaidmuo visiškai sumenkintas. Ji paversta techninio aptarnavimo įstaiga.
Probleminiai svarstymai jau yra dešimties metų praeitis. Kad ir kaip būtų peikiamos partijos, jos lieka vienintelės dar bendraujančiomis su žmonėmis ir galinčios, jei tik to nori, atsakyti į rimtesnius klausimus nei komunaliniai mokesčiai. Klausimas, kaip Lietuva elgsis artėjančių ES permainų akivaizdoje, yra ne menkesnis nei Nepriklausomybės atkūrimas.