Škudžių veislė laikoma viena seniausia – aborigenine veisle. Ji amžiams bėgant mažiausiai pakito ir
išlaikė savo gryną genetinę liniją grynakraujų avių veislių pasaulyje. Ankstyvieji keleto tūkstančių metų senumo istoriniai tekstilės radiniai Baltijos regione – Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijos šalyse – patvirtina, kad tuometinė šios veislės vilna yra tapati šiandieninei.
Kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų
Prūsijos ir Pamario škudėms grėsė išnykimas, ir po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita šios veislės avis, nors dar 1930 m. jų buvo priskaičiuojama iki 70000.
Teigiama, jog škudžių veislės avys gali išgyventi net iki 25 metų. Škudžių ruja yra nesezoninė, tai
reiškia, kad jos gali ėriuotis beveik bet kuriuo metų laiku. Škudžių veislių avims ėriuojantis nereikalinga avių augintojo pagalba, kuri reikalinga daugeliui kitų veislių avims.
Po maždaug 5 mėn. trukusio nėštumo, šios avys atsiveda 1-3 vikrius ir gyvybingus ėriukus. Šiai veislei būdinga šilta vilna avies papilvėje apsaugo naujagimius ėriukus ir esant dideliems šalčiams. Nors škudės gali ėriuotis ir prie -20 C, tačiau geriau yra suplanuoti ėriavedžių kergimą taip, jog ėriukus atsivestų jau dideliems šalčiams pasibaigus pavasario pradžioje apie jorę, kai jau neužilgo pradeda žaliuoti žolė, o toks pavasarinis maitinimasis pirma žaluma maitinančioms ėriavedėms yra labai naudingas, kas daro įtaką ir ėriukų geresnį išsivystymą bei jų stiprumą.
Prisipratinus šias avis jos yra jaukios, draugiškos, ėda iš rankų, tačiau bet koks staigus judesys ar staigus dirgiklis priverčia jas staiga atitinkamai sureaguoti – dažniausiai bėgti. Ilgesnį laiką išbuvusios be kontakto su žmogumi, škudės gali vėl tapti atsargesnėmis, tarsi „sulaukėja“.
Ypač vertinga ir sveika yra škudžių mėsa. Dėl savo ypatingo maitinimosi raciono, lėto augimo
ir „pusiau laukinio“ būdo, šių avių mėsa yra liesa, neturi lajaus kvapo, turi daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių.Vokietijoje, kur šiuo metu škudžių auginama bene daugiausia, šių avių mėsa yra laikoma delikatesine ir vertinama kaip laukiena. Nors dėl nedidelio ūgio ir svorio škudės avies skerdienos išeiga ir nusileidžia kitoms avims, tačiau tokiomis mėsos savybėmis pasižymi reta kuri veislė.
Dabar Škudžių veislės avių priskaičiuojama apie 5000, daugiausia jos auginamos Vokietijoje,
Šveicarijoje, Olandijoje. Tai labai nedidelis skaičius gyvybingai populiacijai išlikti ir egzistuoti, tad vis dėlto, šios veislės avių populiacijai vis dar gresia išnykimas. Škudės yra įtrauktos į Vokietijos Senų ir nykstančių gyvūnų veislių organizacijos sąrašą (GEH), į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą bei pripažinta saugotina ir nykstančia veisle.
Siekiama, kad škudžių veislė būtų įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą, tuo užtikrinant valstybinės apsaugos ir globos šiai senai ir retai avių veislei.