Medikai tokias iniciatyvas vertina atsargiai – ar galės policijos pareigūnai šimtu procentų užtikrinti, kad neblaivus žmogus neturi rimtesnių sveikatos sutrikimų?
Pernai kalbėta, kad blaivyklą galima būtų įrengti gydymo įstaigose – pavyzdžiui, Kauno klinikinėje ligoninėje. Patalpų netrūksta ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centre.
Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Nerijus Mikelionis siūlo ne steigti blaivyklą, o už šią paslaugą apmokėti pačioms gydymo įstaigoms.
– Į blaivyklos įsteigimo idėją raginate žiūrėti atsargiai. Kodėl?
– Kaip pilietis sakyčiau, kad reikia tokios institucijos, kaip medikas ir žmogus, vadovaujantis įstaigai, kuri kasdien susiduria su šiomis problemomis, nelabai įsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti. Pati blaivykla problemos neišsprendžia, kadangi joje visą parą turi budėti medicinos darbuotojai, kurie kvalifikuotai įvertintų atvežto paciento būklę ir suteiktų pirmąją pagalbą.
Niekada nežinai, kas neblaiviam žmogui gali atsitikti. Gal jis rimtai susižeidęs? Policijos pareigūnai, atvežę tokį žmogų išblaivinti, nustatyti sužalojimų negalės.
Kas bus atsakingas už tai, kad tam žmogui būnant blaivykloje sveikata pradės blogėti? Būtų protingiausia, kad valdžia numatytų lėšų tokiems pacientams blaivinti gydymo įstaigose.
Iš esmės gydymo įstaigos tą patį daro ir dabar, tik skirtumas tas, kad už paslaugas negauna nė lito. Greitosios medicinos pagalbos automobilis atveža pacientą į gydymo įstaigą, ir tik priėmimo skyriuje medikai gali pasakyti, kas jam yra. Diskusijos ir miesto savivaldybėje, ir ministerijoje vyksta jau kelintus metus, tačiau jos niekaip neišsirutulioja į rezultatą.
– Kaip dažnai greitosios medicinos pagalbos medikai susiduria su neblaiviais pacientais? Kuriuo paros ir metų laiku tokių pacientų padaugėja?
– Kiekvieną dieną sulaukiame po keliolika iškvietimų, kai mūsų pagalbos prireikia neblaiviems kauniečiams. Jų padaugėja šaltuoju metų laiku.
Atšalus orui alkoholio padauginęs ir gatvėje gulintis žmogus yra potenciali šalčio auka. Reikia būti budriems. Turime tokių pacientų, kuriuos jau pažįstame ir žinome jų buvimo, ar tiksliau sakant, gulėjimo, vietas.
Nuvažiuojame, paimame, nuvežame į gydymo įstaigą, ten jį apžiūri, atlieka tyrimus, žmogus sušyla, išsimiega ir kitą dieną paleidžiamas. Bet jis ir vėl grįžta prie to paties kioskelio, ir istorija kartojasi. Tačiau medikams būtų neetiška svarstyti – sunkus jis ligonis, ar reikia pas jį važiuoti. Kalbame apie žmogaus gyvybę, kuri yra svarbiausia.
Kita vertus, siųsti kvalifikuotus medikus, kad šie neblaivų pacientą tik nugabentų, – čia jau kita diskusija. Tačiau negalime spręsti apie žmogaus būklę vien tik iš telefoninio skambučio.
Jo būklę turi įvertinti medikai, o ne policijos pareigūnai, kurie nuvežtų tokį asmenį į blaivyklą. Jeigu valstybė skirtų pinigų steigti blaivykloms, sumokėti jose dirbsiantiems medikams, viskas būtų puiku. Tačiau ar tai realu?
– Kita vertus, kodėl aukštąjį mokslą baigęs gydytojas turi vargti su girtuokliu?
– Ši problema egzistuoja ir gydymo įstaigų priėmimo skyriuose. Medikai turi su neblaiviais asmenimis tąsytis, visas personalas yra į tai įtraukiamas. Neblaivūs piliečiai sukelia bėdų ne tik medikams, bet ir kitiems pacientams. Tačiau uždaryti neblaivų žmogų į blaivyklą nėra išeitis. Šitaip tik bėdą prisišauksime.
– Ar daugėja alkoholį vartojančių žmonių? Ar greitosios medicinos pagalbos personalui problemų kyla tik dėl „etatinių“ girtuoklių?
– Bėda ta, kad vis jaunesni žmonės padaugina svaigalų. Kartkartėmis mums tenka gelbėti ir alkoholiu apsinuodijusius vaikus. Netgi pradinukų pasitaiko. Visuomenės nuomonė apie alkoholikus yra dvejopa – vieni į juos žiūri, kaip į bet kokius kitus ligonius, kiti lieka abejingi, išvydę gatvėje gulintį žmogų.
Yra labai aktyvių kauniečių, kurie niekada nepraeis pro šalį. Telefonu jiems patariame prieiti prie gulinčiojo, pajudinti, pakalbinti. Gal jis atsikels ir nueis? Ir nereikės jokios pagalbos.