Perskaitę naująją prezidento V.Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija“, kai kurie politikai bus priversti raudonuoti (papildyta, nuotraukos)

Knygos pristatymą vedė leidyklos "Tyto alba" direktorė Lolita Varanavičienė. Susirinkusieji į knygos pristatymą galėjo išgirsti buvusios prezidento atstovės spaudai Ritos Grumadaitės, buvusių patarėjų – Lauro Bielinio ir Ramūno Vilipšausko, istorijos profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus, žurnalisto Valdo Bartasevičiaus ir Vilniaus mero Artūro Zuoko mintis.

R.Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad knygoje, kuri sudaryta iš prezidento dienoraščio ištraukų, aiškiai matyti, jog pats prezidentas patenkintas savo vykdyta užsienio politika. Ši sekėsi dėl puoselėtų ryšių su užsienio valstybėmis ir dėl asmeninių V.Adamkaus pažinčių su žinomais pasaulio politikais: Aleksandru Kwasniewskiu, broliais Kaczynskiais, George'u W.Bushu ir kitais iškiliais asmenimis.

Buvęs patarėjas taip pat pastebėjo: matyti, kad prezidentas buvo nusivylęs Lietuvos vidaus politika, nes, būdamas nepartinis, jis negalėjo daryti įtakos vyriausybių sudarymui ar sprendimams Seime, todėl jam teko nuolat aplink save burti politikus, kurie suprastų jo siūlomus sprendimus ir įstatymų projektus.

Naująją savo knygą prezidentas V.Adamkus dedikavo žmonai Almai, su kuria per gyvenimą eina jau šešiasdešimt metų, o šiemet rugsėjį šventė deimantines vestuves.

„Alma verta ne tik knygos! Jai Valdas skolingas mažiausiai pusę gyvenimo ir privalo būti dėkingas už tai, kad du kartus tapo prezidentu, o prieš tai Amerikoje padarė puikią karjerą, kaip gamtosaugininkas“, - kalbėjo artimi Adamkams draugai, šiandien Vilniaus rotušėje dalyvavę knygos pristatyme, kuris sutapo ir su prezidento 85-uoju gimtadieniu (V.Adamkaus gimtadienis buvo ketvirtadienį - Red.).

Alma Adamkienė, pirmą kartą 1998 m. tapusi pirmąja šalies ponia, savo skoniu ir įvaizdžiu privertė pasitempti daugybę Lietuvos visuomenės gyvenime dalyvaujančių moterų ar norinčių sužibėti aukštuomenėje.

Ne viename valstybinime ar oficialiame vizite užsienyje, lydėdama vyrą, ji inteligencija ir išvaizda pranokdavo net karalienes ar didžiausių pasaulio valstybių vadovų žmonas.

Ponia Alma taip pat viena pirmųjų, o galbūt ir pirmoji šalies istorijoje po nepriklausomybės atkūrimo savo pavyzdžiu pademonstravo, kad būtina dalintis tuo ką turi, ką sugebi, padėti tiems, kam paramos labiausiai reikia.

Be to, ji niekada nesigirdavo ir nesigiria, kiek ir kam jos vardo iki šiol veikiantis fondas paaukojo: kam buvo nupirkta karvė, kokių aukštųjų mokyklų studentai, nežinodami geradarių vardų, gauna pinigų mokslams, kiek buvo skirta pinigų kaimo mokykloms, Švėkšnos gaisro aukoms ar Kauno kariljonams atstatyti.

Todėl jos vardas bus įrašytas didžiosiomis raidėmis ne tik vyro, bet naujausios Lietuvos istorijos knygose. Tikėtina, kad tokių kada nors atsiras.

Deja, kai kuriems Lietuvos politikos ir diplomatijos didžiavyriams, pavarčius ir perskaičius naująją V.Adamkaus knygą, gali tekti raudonuoti.

Pateikiame keletą ištraukų.

Čikagoje mirė iškilus išeivijos visuomenininkas Stasys Baras. Puikus žmogus, bankininkas ir daininkas, lietuviškosios kultūros bei lietuvybės puoselėtojas. Skaudus smūgis ir man asmeniškai. Iki paskutinių jo dienų kalbėdavomės telefonu - Stasys ir sunkiai sirgdamas nesiliovė domėtis Lietuvos gyvenimu. Sudie, mielas bičiuli...

Šiandien prasidėjo tretieji kadencijos metai.

Kartais negaliu suprasti kai kurių mūsų žurnalistų, politikos apžvalgininkų. Patys sugalvoja juos intriguojančią situaciją ir puola kritikuoti tai, ko nėra ir nebuvo. Net svarstau, kas suinteresuotas griauti mano autoritetą visuomenės akyse.

Šį kartą pasinaudota mitu apie Turniškių kotedžų skandalą ir sukurta nauja legenda, kad aš neva stumiu į ambasadoriaus JAV postą savo buvusį patarėją Edminą Bagdoną. Niekam apie tai nesu net užsiminęs. Priešingai, kai baigiantis eiti užsienio reikalų ministro pareigas Antanas Valionis atnešė jo paties pasirašytą raštą, kuriame siūloma svarstyti naujų ambasadorių kandidatūras, tarp jų jis ir save rekomenduoja skirti į Portugaliją, o E.Bagdoną - į Vašingtoną, suabejojau, ar tai vykęs sprendimas. Pasakiau A.Valioniui, kad, jei jau jis dėl jo partijos pozicijos nekviečiamas dirbti į G.Kirkilo Vyriausybę, norėčiau būtent jam patikėti ambasadą Vašingtone. Tuo tarpu E.Bagdonas galėtų vykti į kurią nors kitą šalį. Tačiau A.Valionis primygtinai pageidavo būti skiriamas į Portugaliją. Negana to, paaiškėjo, kad net ir mano jau paskirtas premjeras G.Kirkilas rekomenduoja Seimo Užsienio reikalų komitetui svarstyti E.Bagdono kandidatūrą į ambasadoriaus Vašingtone postą.

A.Valionis manęs tiesiai paklausė: „Ar jūs tam pritariate?“. Atsakiau, kad neprieštarauju ir ant rašto, kur jau buvo A.Valionio ir G.Kirkilo parašai, užrašiau: „Sutinku“. Daugiau jokia forma į diskusijas šiuo klausimu nesivėliau. Tai netrukdė žiniasklaidai išsijuosus mane kaltinti E.Bagdono protegavimu, net šūkauti, kaip aš drįstu kalbėti apie moralią politiką.

Beje, sutikęs E.Bagdoną, pasakiau manąs, kad jam būtų sunku dirbti JAV. Pasitikiu jo diplomatiniais gebėjimais, todėl neabejoju, kad jis galėtų sėkmingai vadovauti Lietuvos ambasadai Aleksandro Lukašenkos valdomojoje Baltarusijoje. Ten jo lauktų taip pat labai sudėtingas ir atsakingas darbas. Išklausęs, E.Bagdonas mano nuomonei visiškai pritarė.

Iš ryto paskambino Edminas Bagdonas ir pranešė, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Justino Karoso paprašė, jog parlamentarai nesvarstytų jo kandidatūros į ambasadoriaus JAV postą. Manau, jis pasielgė visiškai teisingai.

Vakare ilgai kalbėjausi su buvusiu švietimo ir mokslo ministru, Seimo nariu Algirdu Monkevičiumi. Svarstėme, kodėl žiniasklaida, netikrindama faktų, svaidosi kaltinimais ir leidžia sau net labai nemandagiai užsipulti valstybės vadovus. Kas tuo suinteresuotas, o gal yra ir užsakovai?

Pagaliau naujoji Vyriausybė pradeda dirbti - šiandien po ilgų ginčų Seime, tuščios parlamentarų retorikos patvirtinta jos programa.

Vyriausybė sulaukė palaiminimo Seime, socialdemokratams sutarus su konservatoriais dėl jos veiklos prioritetų, kurie - tie patys, kokius siūliau, pakvietęs abiejų partijų atstovus į Prezidentūrą kalbėtis dėl koalicijos. Tačiau nesusikalbėjo. Dabar konservatoriai žada remti G.Kirkilo Vyriausybę, jai siekiant sutartų tikslų, o deleguoti į ją savo atstovų ir prisiimti politinę atsakomybę nesutiko.

Jaučiuosi nusivylęs. Regiu kai kurių politikų asmeninį egoizmą, siaurą partiškumą.

Gedimino Kirkilo Vyriausybė jau pradėjo dirbti, bet spauda vis dar kuria visokiausių sąmokslų istorijas, o aš vaizduojamas kaip didžiausias sąmokslininkas. Antai netikėtai sužinau, kad neva spaudžiau premjerą G.Kirkilą nesiūlyti Algirdo Brazausko Vyriausybėje susisiekimo ministru dirbusio Petro Čėsnos toliau vadovauti šiai ministerijai, nors nieko panašaus nedariau.

Dar absurdiškesnis gandas, kad neva nesutikau Antano Valionio skirti ambasadoriumi JAV. Priešingai, aš net norėjau, kad jis toliau dirbtų užsienio reikalų ministru. Kalbėjau apie tai su A.Valioniu ir jis sutiko. Tačiau nepavyko įkalbėti G.Kirkilo pritarti mano siūlymui. Jo partija nesutinka atiduoti šį postą diplomatijos profesionalui. Partiniai interesai pas mus visada svarbiau už valstybinius.

Kai paaiškėjo, kad A.Valionis negalės likti užsienio reikalų ministru, pats jam pasiūliau važiuoti dirbti į Vašingtoną. Tačiau jis atsisakė ir prašė skirti jį ambasadoriumi Portugalijoje.

Apmaudu, kad spauda viską apvertė aukštyn kojom ir pateikia tik iš piršto laužtas savo versijas. Gali aiškinti kiek nori, kaip yra iš tikrųjų - niekam tai neįdomu. Vis viena pila savo melą ir dar drįsta samprotauti apie moralę, nors turėtų patys susimąstyti apie savąją.

Savo antrosios kadencijos antrųjų metinių proga surengiau spaudos konferenciją. Pirmą kartą - Prezidentūros kieme. Svarbiausia aktualija - Gedimino Kirkilo Vyriausybės sudarymas. Bet žurnalistai ypač domėjosi kada ir kaip bus pertvarkytas mano štabas.

Vakar po mišių Lemonto lietuvių koplyčioje urną su Almos mamos pelenais palaidojome Lietuvių tautinės kapinėse šalia jos vyro ir dukters. Dalyvavo tik anūkai ir kviestiniai šeimos draugai, apie 50 žmonių.

Karšta vasara. Ir darbe karšta nuo pirmųjų akimirkų. Teko apsispręsti dėl tolesnio patarėjo Dariaus Gudelio darbo. Vyras pats „prisikalbėjo“, bendraudamas su spauda. Jo santykiai su kitais mano štabo nariais seniai buvo įtempti. Visi supratome, kad tik laiko klausimas, kada jis turės ieškotis kito darbo. Mėginau sudaryti jam sąlygas garbingai pasitraukti. Deja, jis pats viską sugadino, pirma laiko išsireklamavęs ir sukėlęs nereikalingus svarstymus spaudoje. Įvertinęs susidariusią padėtį, šiandien D.Gudelį atleidau iš patarėjo pareigų. Labai nemalonu, bet neturėjau kitos išeities. Viliuosiu, kad ši pamoka padės jam tolesnėje profesinėje veikloje išvengti panašių klaidų.

Yra ir svarbių tarptautinės politikos naujienų. Ukrainoje dėl nesantaikos tarp „oranžinės“ revoliucijos lyderių nesiseka sudaryti vyriausybės ir į valdžią gali sugrįžti senosios jėgos. Lietuva suinteresuota, kad promaskvietiška stovykla nesusigrąžintų prarastos įtakos. Tai neigiamai atsilieptų visam regionui. Vakar dėl to ir Didžioji Britanija per savo ambasadorių Vilniuje išsakė susirūpinimą. Mūsų Užsienio reikalų ministerija ir mano štabas bandė surengti mano pokalbį su prezidentu Viktoru Juščenka, bet nepavyko. Mums telieka stebėti padėtį.

Spauda vis dar aptarinėja mano patarėjo Dariaus Gudelio atleidimą. Prezidentūra daugiau šios temos nekomentuoja.

Vidurdienį kalbėjausi telefonu su Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka. Jis informavo, kad vakar susitiko su Maskvos remiamu Viktoru Janukovyčiumi ir pavedė jam sudaryti naują vyriausybę. Esą jam neliko kitos išeities, nes antraip būtų tekę paleisti Aukščiausiąją Radą ir skelbti naujus parlamento rinkimus. Garantavau, kad Lietuva ir toliau jį rems derantis su ES vadovais.

Išsikviečiau neseniai pareigas eiti pradėjusį naująjį užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną pasikalbėti apie pirmąjį jo vizitą į Briuselį. Ten dabar atostogų metas, tad iš šios kelionės - nedaug naudos. Atrodo, įdomesnis buvo jo stabtelėjimas grįžtant namo Varšuvoje. Čia jis su lenkų pareigūnais kalbėjosi energetikos klausimais. Susidaro įspūdis, kad brolių Kaczynskių valdoma Lenkija labiau nusiteikusi tiesti elektros tiltą į Lietuvą. Gal po daugiau nei penkerių metų tūpčiojimo vietoje šis projektas pagaliau pajudės.

Seimo rūmuose prasidėjo XII-asis Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo suvažiavimas. Dalyvauja 150 delegatų iš 36 šalių. Kalbėdamas jiems, pabrėžiau, kad turime tik vieną Lietuvą, o jai svarbus ir reikalingas kiekvienas lietuvis, kur jis negyventų.

Šiandien susitikau su savo pirmosios kadencijos patarėju, dabar dirbančiu Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi Albinu Januška ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju Dainiumi Dabašinsku. Nerimą kelia kalbos, kad esą prokurorai garantavo Viktorui Uspaskichui, jei jis grįš į Lietuvą, jo nesuimti, o kaltinimus pateikti tik administracinėje, bet ne baudžiamojoje byloje. Jei tai tiesa, galima pamanyti, kad prokuratūra jau atstovauja ne valstybės, o nežinia kieno interesams.

Neramina ir Rusijos veiksmai. Akivaizdžiai mums daromas spaudimas - jau mėnuo, kai lenkų perimamai „Mažeikių naftai“ netiekiama nafta „Družbos“ vamzdynu, prisidengus remontu. Gamykla žaliava apsirūpina per Būtingę, bet tai daug brangesnis tiekimo būdas.

Mano patarėjas Nerijus Udrėnas patikino, kad padėtis „Mažeikių naftoje“ akylai stebima. Manoma, kad Maskva „remontuos“ naftotiekį bent metus, o iš tikrųjų mėgins sužlugdyti mūsų naftos bendrovę. Tačiau naftos, beje, rusiškos, įsivežame tanklaiviais ir geležinkeliu. Kalbamės ir su kitais tiekėjais, net Venesuela. Aišku, kad nafta kainuos brangiau, bet „Mažeikių nafta“ nestabdys gamybos.