Karo lauke patirtas košmaras sutraiškė jauno sovietų armijos šauktinio ateitį. Vaikinas kulkų išvengė, tačiau namo grįžo sužalotas dvasiškai. 45 metų panevėžietis G.Šimkus šiuo metu gyvena Jotainių pensione, Panevėžio rajone.
Į globos paslaugas teikiančią įstaigą vyras atsikraustė prieš 14 metų. Čia atvyko tuomet, kai be medikų pagalbos nesugebėjo gyventi įprastoje aplinkoje. Vyrui ėmė vaidentis garsai ir balsai iš karo lauko. Tai, ką teko išgyventi Afganistane, prieš jo paties valią sugrįždavo klaikiu karišku triukšmu.
Dramatiškas pasakojimas apie vieno jauno panevėžiečio ateitį, karo lauką, narkotikus.
Sugriauti tylos užtvarą padėjo knyga
Jis - išskirtinis Jotainių pensionato gyventojas. Daug skaito. Keli tūkstančiai pensiono bibliotekos knygų jau įveikti, dabar specialiai jam leidinių atvežama iš Panevėžio bibliotekos.
Rimtai sportuoja, už įvairius laimėjimus turi pelnęs keliasdešimt medalių. Tačiau jie nepuošia viengungiško kambario sienų, o guli spintos lentynoje. Vyras kuklus ir savo pasiekimais girtis nelinkęs.
Kambarys, į kurį G.Šimkus pakviečia pokalbio, vienvietis, tik ką suremontuotas. Erdvė nedidelė, telpa spinta, lova ir rašomasis stalas.
Iki šiol G.Šimkus apie Afganistaną su niekuo nėra kalbėjęs, sąmoningai stengdavosi tokių temų vengti. Bėgdavo tolyn ir nuo žmonių, kurie prasitardavo Afganistane tarnavę ar tik buvę.
Vienu metu Jotainiuose dirbęs treneris pasisakė G.Šimkui buvęs Afganistane. Žmogus norėjo pasidalinti įspūdžiais, tačiau pensiono gyventojas į kalbas nesileido.
Apie tarnybą jis nepasakojo nei namiškiams, nei draugams, armijos draugus irgi visam laikui išbraukė iš atminties. Ne todėl, kad anuomet būtų buvę kokie nors draudimai. Grįžtant po tarnybos niekas jokių instrukcijų nedavė, negrasino tylėti.
Vyro sąmonė tikriausiai pati tokiu būdu gynėsi nuo dvasinio šoko, tylos siena ir mėginimas bėgti nuo likimo draugų prilygo iliuzijai, kad buvęs laikas išsitrins be pėdsako. Perversmas įvyko neseniai, kai G.Šimkus iš bibliotekos pasiėmė ir perskaitė knygą apie Afganistaną. Ją parašė žmogus, patyręs tenykščio karo realybę.
„Socialinė darbuotoja norėjo atimti, kad tokie skaitiniai nesukeltų įtampos. Baisu skaityti buvo, bet ir smalsu sužinoti įspūdžius žmogaus, patyrusio tą patį, ką ir aš. Jei knyga būtų buvusi apie dabartinį Afganistaną, nebūčiau skaitęs“, – sakė pašnekovas.
Suprato, kad papuls į karo mėsmalę
„Kai grįžau iš armijos, dar ilgai bijojau ant žolės lipti, atrodė, kad ten minų priguldyta. Bijojau lėktuvų gausmo, didžiulę įtampą ir nerimą sukeldavo iš Skaistakalnio parko, kur buvo įsikūrusios lėktuvų remonto dirbtuvės, ūžesys“, – pasakojo G.Šimkus.
G.Šimkaus vaikystė ir jaunystė prabėgo Panevėžio centre, J.Basanavičiaus gatvėje. Jis lankė 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – J.Miltinio gimnazija). Baigęs 8 klases, išėjo mokytis dažytojo tinkuotojo specialybės. Tik gyvenime jos neprireikė, pasirinko kitokius darbus. „Ekrano“ gamykla, linų, vėliau mėsos kombinatas – tai įstaigos, kuriose G.Šimkui teko dirbti.
Vedybos ir gimęs kūdikis ką tik pilnametystės sulaukusio G.Šimkaus nuo tarnybos sovietų armijoje neapsaugojo, nors tada buvo įprasta, kad jaunų šeimos tėvų tarnauti nešaukdavo.
Dar neišvažiavęs iš Lietuvos vaikinas suprato, jog bus nublokštas į karo mėsmalę. Buvo 1985-ieji, apie Afganistaną garsiai niekas dar nekalbėjo, nors karas ten vyko nuo 1979 metų, bet Vilniaus paskirstymo punkte, kariniame Šiaurės miestelyje, to šaukimo aštuoniolikmečius karininkai kažkodėl vadino mirtininkais.
Jaunų lietuvių būrį iš pradžių išvežė į Turkmėniją trijų mėnesių mokymams. Be karybos pradmenų ir alinančių treniruočių, teko mokytis dainuoti ir žygiuoti. G.Šimkų ruošė būti minosvaidininku.
„Tada ir sužinojome, kad Afganistane vyksta karas ir kad mes, vos ne iš mokyklos suolo ištraukti, turėsime būti to karo eiliniais. Sunku buvo su tuo susitaikyti, nelengva ištverti ir parengiamąjį fizinį krūvį.
Namie buvau lepintas, gyvenau su mama, ji viską už mane darė. Laimė, gelbėjo sportas. Mokykliniais metais intensyviai žaidžiau rankinį, buvau vartininkas, dar boksą lankiau“, – prisiminė pašnekovas.
Bijojo ne mirties, o žiaurių kankinimų
Jaunų kareivėlių krikštas Afganistane įvyko dar leidžiantis lėktuvui. Šauktiniai papuolė į oro uosto apšaudymą. Kiek gyvų liko iš tą kartą atskraidintųjų, G.Šimkus nežino. Naujokus išskirstė po įvairias vietoves. Panevėžiečio tarnybos vietoje daugiau lietuvių nebuvo.
Pirmasis naujokų būstas buvo iš akmenų sukrauta landa po žemėmis. Medinius gultus vaikinai pasidarė iš šaudmenų dėžių. Vėliau jie patyrė, kad tai buvo prabangiausios sąlygos, kuriomis Afganistane teko gyventi.
Kurį laiką gyveno kišlake, o daugiausia – atšiauriuose kalnuose be jokios priedangos, vaikinai miegodavo po atviru dangumi. Tačiau dienos karščiai ir šaltos naktys buvo tik menki nepatogumai .
Kareiviams tekdavo aukštai kalnuose kelias paras praleisti be maisto ir vandens. Taip atsitikdavo dėl to, kad mudžahedai numušdavo maistą saviškiams gabenančius tarybinius malūnsparnius. Tie patys malūnsparniai išgabendavo ir sužeistuosius.
Kol suorganizuodavo naują siuntą, praeidavo savaitė ir daugiau, tuo metu kareiviai būdavo visiškai atkirsti nuo pasaulio, sužeistieji, nesulaukę skubios pagalbos, mirdavo tiesiog draugams ant rankų.
Karo lauke medicininė pagalba būdavo tik tokia, kokią mokėjo suteikti bendražygiai . Patyrusieji sudėtingesnius sužeidimus išgyventi neturėjo jokių šansų. Vaikinai sprogmenų perplėštais pilvais ir virstančiomis lauk žarnomis mirdavo ne iš karto, merdėdavo žiauriose kančiose.
Per dvejus Afganistane praleistus metus G.Šimkui teko sirgti ir gelta, ir vidurių šiltine. Kiekvieną akimirką jaunučius karius persekiodavo baimė būti paimtiems į nelaisvę. Mudžahedai galėjo pasirodyti bet kada ir iš netikėčiausių vietų.
Vaikinai nebebijojo priešo kulkų – staigi mirtis nuo šaunamojo ginklo buvo mažesnė blogybė. Šiurpią įtampą kėlė baimė būti sugautiems ir kankinamiems. Afganų kovotojai garsėjo žiauriu elgesiu su belaisviais.
Vienas iš tame kare paplitusių kankinimo būdų buvo pramintas „raudonąja tulpe“. Pagautą sovietų kareivį prigirdydavo narkotikų ir pakabindavo žemyn galva, tada nuo kūno dryžiais lupdavo odą. Kai baigdavosi narkotikų poveikis, kankinys pajusdavo nežmonišką, nepakeliamą skausmą. Kankiniai mirdavo išprotėję nuo kančios.
„Teko girdėti, kad pagavę mūsiškius išbado akis, nosis, ausis nupjauna. Baimė, kad gali pagauti ir nukankinti, vedė iš proto. Negalėjai niekuo pasitikėti. Sakydavo, kad tie afganai, kurie dieną būna mūsų pusėje, naktį puldinėja mus“, – pasakojo G.Šimkus.
Ištverti padėjo ir narkotikai
G.Šimkus neslepia, kad karo baisybes ištverti padėjo narkotikai. Kanapes rūkė beveik visi kariai. Gauti kvaišalų nebuvo problema. Kai kolona važiuodavo maisto, atveždavo ir narkotikų.
Naujokus rūkyti išmokė senbuviai. Kanapių masė atrodydavo lyg plastilinas. Reikėjo ją sutrupinti ir sumaišyti su tabaku.
Kvaišalų nevartojo vos keli žmonės. Nors narkotikai buvo vieša paslaptis, bet eiliniai stengdavosi atvirai nesisvaiginti, privengdavo vadų, nors šie irgi įtampą vydavo kanapėmis.
Parūkius žolės kuriam laikui dingdavo baimė, netgi atsirasdavo drąsos. Suktinė kanapių prieš miegą leisdavo atsipalaiduoti, tada lankydavo gražūs sapnai, vaizdai apie namus.
Apsvaigus narkotikais buvo lengviau ir kariauti. Žmogus – zombis, nutolusi realybė, užmigdyta sąžinė ir gailestis – būdamas tokios būsenos galėjai negalvodamas pakelti ginklą ir šaudyti.
Sudužo ir šeimyninė laimė
Apie tai, kokius vadų įsakymus teko vykdyti, G.Šimkus nenorėjo nei pasakoti, nei prisiminti. Tiesiog dar negali apie tai kalbėti.
Šiandien informavimo priemonėse galima rasti žinių ne tik apie mudžahedų žiaurumą, bet ir apie tai, kaip sovietų kariai elgėsi Afganistane. Rašoma, kad padegimams buvo naudojamas napalmas, fosforas ir net mikrotoksinai, kad tarybiniai daliniai žudydavo moteris, vaikus, senelius, degindavo ar užkasdavo žmones gyvus, nuogas moteris mėtydavo iš malūnsparnių, vaikams apipildavo rankas nafta ir padegdavo.
Paplitusi sovietinė egzekucija buvo į mažą patalpą prigrūsti sausakimšai žmonių ir įmesti granatą. Kur čia realybė, o kur pramanas, dabar sunku atrinkti.
Grįžęs namo iš karo lauko, košmariškus prisiminimus panevėžietis iš pradžių bandė skandinti alkoholyje. Pirmus metus gėrė daug. Porą metų vartojęs narkotikus namie jų nepasigedo. Kvaišalų sukeltą užsimiršimo ir palaimos pojūtį atstodavo gėrimas iki sąmonės netekimo.
Adaptuotis normaliame pasaulyje buvo labai sunku. Taiki tyla G.Šimkui atrodė iliuzinė. Net žolė daugiabučio kieme atrodė pavojinga, o kaime paryčiais pragydęs gaidys sukeldavo šoką.
Ilgalaikį karo sukeltą stresą pagilino nesusiklostęs šeimyninis gyvenimas. Iš armijos grįžusio kareivio jauna žmona nepasitiko, jau buvo išėjusi pas kitą.
Psichologinis šokas atsiliepė po kelerių metų
Tada, kai slogūs išgyvenimai šiek tiek prisimiršo ir atrodė, kad gyvenimas pamažu grįžta į normalias vėžes, buvusį karį ėmė persekioti garsai. Tada G.Šimkus gyveno su drauge.
Vieną vakarą išgirdo kažką garsiai šnekant. Pamanė, kad atėjo svečių. Atidarė duris į kitą kambarį, ten nieko nėra, o vyriškas balsas vis garsiau rėkia. Kalba toji – tarsi žodinis reportažas iš Afganistano karo lauko, ką teko daryti, matyti, patirti.
Suvokęs, kad garsai skamba tik jo galvoje, G.Šimkus pradėjo žygius per gydytojus, ne vieną mėnesį praleido ligoninėse. Medikai iš karto pasakė, kad vyro sveikatos sutrikimą sukėlė psichologinis trauminis šokas.
Vaistai kuriam laikui užslopindavo girdimus garsus, tačiau, organizmui prie jų pripratus, grįždavo dar intensyviau. Afganistano karo dalyvio galvoje „įsikūręs“ pasakotojas darydavosi agresyvus, ne tik žodžiais piešė žiaurumus, bet skatino jų imtis ir realiame gyvenime.
„Supratau, kad vienas gyventi nebepajėgsiu“, – persikraustymo į pensioną priežastį nurodė G.Šimkus.
Su buvusiais kariais susisiekti nenori
„Nuvažiuoju į Panevėžį mamos aplankyti, manimi labai rūpinasi brolis. Anksčiau bendraudavau su sūnumi, bet pastaruosius 6 metus ryšys yra nutrūkęs. Gal jis labai neturi laiko? Girdėjau, kad vedė, kad aš jau esu senelis“, – šiandieninį savo gyvenimą trumpai apibūdino G.Šimkus.
Vyriškis žino, kad yra įkurta Afganistane tarnavusių karių visuomeninė organizacija, tačiau pats su ja susisiekti nebandė.
„Bijau liesti ano karo temas. Nenorėčiau nei pats patirtais įspūdžiais dalintis, nei kitų pasakojimų ta tema klausytis“, – sako jis.
Žuvo per prievartą paimti kariauti
Oficialiais duomenimis, sovietmečiu Afganistane tarnavo 5 tūkstančiai šauktinių iš Lietuvos. Žuvo 96. Invalidais liko 98. Karių kūnus paprastai parveždavo cinkuotuose karstuose ir niekam neleisdavo jų atidaryti. Karstą lydėdavo karininkai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Afganistano karo dalyviai liko tarsi už borto, jie pripažinti kariavę okupacinės valdžios pusėje. Tokių lengvatų, kurias gautų dabar Afganistane sužeisti kariai, ano karo dalyviai negauna.
Šaltinių teigimu, 1979-1989 metų Afganistano kare žuvo pusantro milijono žmonių, 90 procentų – vietiniai civiliai. Sužeista apie 4 milijonus.
G.Šimkaus istorija – tik viena iš kelių tūkstančių. Panašių negalavimų kamuojami ir kiti to karo dalyviai. Nemažai jų prisiminimus iki šiol mėgina skandinti alkoholyje.
Yra ir tokių karių, kurie tarnavo Afganistane, bet nedalyvavo pačiuose baisiausiuose mūšiuose. Tačiau net ir saugodami, tarkime, oro uostą, atėję po nakties pakeisti draugo, kartais rasdavo jo galvą pakabintą ant spygliuotos tvoros.
Taip atsitikdavo ir dėl to, kad ištisinių budėjimų nualinti jauni kariai poste tiesiog užmigdavo. Karių gyvybių sovietiniai generolai visiškai netausodavo.