Tiksliau - ne Lietuva, o kai kurios oficialios valstybės struktūros. Bent apie vieną jų drąsiai galima sakyti: oficiali, bet abejotinos kompetencijos.
Pirmas klausimas - kas nutiko? Rezervinė šalies futbolo rinktinė pakėlė sparnus į Rusiją. Ji ten šeštadienį žais neoficialias rungtynes su šeimininkų komanda. Jei žaistų Maskvoje ar Sankt Peterburge, problemos nebūtų. Bet dvikova įvyks Grozne. Ten, Lietuvos valstybės žiniomis, baugiai nesaugu.
„Šios varžybos jau sukėlė nevienareikšmišką reakciją viešojoje erdvėje. Kviečiame vengti veiksmų, kurie sudarytų prielaidas futbolo rungtynes vertinti kaip politizuotą įvykį“, – pirštu grūmojo parlamentinės grupės „Už Lietuvos futbolo ateitį“ lyderis Arvydas Anušauskas.
Ta proga antras klausimas - kas yra „Už Lietuvos futbolo ateitį“? Atsakymas paprastas - konkretus penkiolikos politikų sąrašas, kurio nariai pasiryžo išgelbėti futbolą. Ar ką nors reiškia faktas, kad iš tų pusantros dešimties futbolo Termopilų gynėjų bent pusės niekada nėra tekę matyti jokiame stadione mums, kurie ten praleidžiame daugelį savo gyvenimo valandų? Reiškia tik tiek, kad stadione jie turbūt nėra buvę. Bet kas galėtų teigti, jog šie futbolo mylėtojai neišgyvena dėl žaidimo drybsodami fotelyje namuose ar Seimo viešbučio apartamentuose? Todėl jie - mūsiškiai. Galbūt.
Nežaisti Grozne primygtinai reikalauja ir Užsienio reikalų ministerija. Ta pati, kuri atiduoda Lietuvos bankuose laikomus Baltarusijos disidentų pinigus A. Lukašenkos režimui ir po to gūžčioja pečiais: „O iš kur mes galėjome žinoti?“. Apie futbolą jie, pasirodo, žino viską: kur žaisti, kur - ne. Tarsi tai būtų svarbiausia valstybės užsienio politikos bėda.
Klausimas Nr. 3: ar tikrai Groznas toks „groznas“ į šį miestą futbolo atvykusiems žaisti svetimšaliams? Atsakymas - ne. Priešingai. Šiuo atveju Čečėnijos administracinis centras, ko gero, laikytinas itin saugia vieta.
Šios savaitės riaušės per Grozno „Terek“ dublerių rungtynes su varžovais iš „Krasnodar“ - ne argumentas. Ta miglota istorija turi dvi daugiau ar mažiau tikėtinas versijas. Pirma - čečėnai sužlugdė rungtynes iš anksto suplanavę skundą prieš stipresnį už savo komandą varžovą. Antra - Krasnodaro futbolininkai tikrai įžūliai provokavo sirgalius.
Šių rungtynių tiesa Rusijos ir Lietuvos B rinktinių dvikovai jokios reikšmės neturi. Tarpvalstybinio mačo kontekstas - kitas. Jame nėra čečėnų komandos - yra tik rusai ir lietuviai. Rusai, kviesdami svečius į Grozną, puikiai suvokia savo atsakomybę. Juolab kad galimas teroro taikinys šiuo atveju pirmiausia yra šeimininkų, o ne atvykėlių, komanda, nes priešas - rusas. Todėl saugumo garantijos bus tokios, kad Londonui ar Niujorkui liks pavydėti.
Ir dar - Grozne teroro aktų jau seniai nebuvo. Net bjauriausias paukštis savo lizde stengiasi nedergti.
Bet būsimos rungtynės Čečėnijoje jau yra politizuotos. Lietuvių politikų, kurių čečėnai, reikia manyti, to net neprašė, pastangomis.
Atėjo laikas užduoti ketvirtą klausimą: negi mūsų politikai viso to nežino? Atsakymas - žino, bet patriukšmauti visada smagu ir verta: vieni taip savo darbo spragas maskuoja, kiti balus būsimiems rinkimams renka.
Lieka penktas ir svarbiausias klausimas - kodėl nė vienas Seimo ar ministerijų rūpintojėlis nepasakė: sirgaliai, nevažiuokite į Grozną? Tokių, kurie važiuos, bus, nors A. Anušausko gelbėtojams ir URM analitikams jie, reikia manyti, mažiausiai rūpi. Kol valdininkai renka politinius taškus, kažkam reikia pasakyti: futbolininkai Grozne bus saugūs. Jūs, kurie visada esate su jais - nebūtinai. Todėl šįkart likite namuose. Komanda jus turėtų suprasti.