„Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėvo atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia, tiesiog - žmogui?
Toks „žmogiškas“ Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis ir tai normalu. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Mums svetima lenktis žmonėms, ne tam esame sukurti.
Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam svarbu padėti, kuriam brangi žmogaus laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kad taip geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.”
Šiame tekste girdžiu sielos išgąstį: ar tai, kas pabrėžtinai žmogiškai vadinama „dievo“ patirtimi ir yra tas amžinasis Dievas?! Kodėl tai, kas tėra tik žmogiškai juslinis patyrimas uolių „apaštalų“ yra mums pristatoma kaip nekintama ir juslėmis nepatiriama Dvasios tikrovė? Ir iš principo: ar jusliniai potyriai ir žmogiškos - kad ir pačios šilčiausios emocijos! – gali mums perteikti anapusinio Kūrėjo tikrovę?
Ir vėl nuosekliai grįžti prie „neleistino“ ir tariamai „Bažnyčią skaldančio“ klausimo: ar jusliniais išgyvenimais paremtas Dievo šlovinimas ir yra Dievo garbinimas Dvasia ir Tiesa?
Juk jeigu Bažnyčią, anot dvasingųjų entuziastų, dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje pagaliau ištiko Dvasios „pavasaris“ ir Dievas tapo žmonijai kaip niekada iki šiol prieinamas, kodėl Popiežius DABAR ragina mus įžengti pro tikėjimo vartus? Atrodė, jau sėdime prie dangiškos puotos stalo ir švenčiame Dievo artumą, o pasirodo (anot Popiežiaus), kad esame anapus tikėjimo vartų ... kartu su pagonims ir netikinčiais ... Ir visgi, kodėl mums vis tiek yra smagu?
Šventasis Tėvas savo naujajame apaštaliniame laiške „Porta Fidei“ (Tikėjimo vartai) įvardija dalies tikinčiųjų džiaugsmingo būvio priežastį štai taip:
„Mes negalime sutikti, kad druska prarastų skonį arba šviesa būtų paslėpta (plg. Mt 5,13-16). Šiandienos žmonės vis dar turi poreikį žengti prie šulinio, kaip kad ta Samarietė moteris, kad išgirstų Jėzų, kuris mus kviečia į jį tikėti ir semtis iš gyvojo vandens šaltinio, kuris trykšta jame (Mt 5,13-16). Mes turime atrasti skonį mus maitinančio Dievo Žodžio, ištikimai mums perduoto Bažnyčios, o taip pat ir gyvenimo duonos, kuri mums duota, kad palaikytų mokinius (plg. Jn 6,51).“ (Porta Fidei, 3)
Ar tai reiškia, kad Popiežius mandagia forma perduoda mums anaiptol nemandagų Jėzaus perspėjimą: „Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ (Mt 5,13).
Gal mūsų „tikėjimas“ tapo saldžiu žmogiškų potyrių religiškai nuspalvintu cukrumi, tuo tarpu tikra tikėjimo druska ir gebėjimas tikėjimu patirti Dievą yra prarastas?
Ar ne todėl, kad Dievas tapo žmogui – pagaliau! - skaniu saldainiuku, į kurį smagu tikėti. Ir sąžinės nebedrasko pasiaukojimo prievolė ir Kristaus Aukos problema!
Jeigu tikėjimo druskos skonį esame praradę, kuo mes tuomet skiriamės nuo tų, kurie tikėjimo iš viso nepažįsta ar jį neigia? Jeigu mūsų pačių įsikalbėti dvasingieji patyrimai pririša mus prie šiapusinės tikrovė, tuomet kuo skiriamės nuo netikinčiųjų, kurių vienintelis gyvenimo tikslas ir yra džiūgauti šiapusiniais malonumais? Ar nuo pastarųjų skiriamės tik tuo, kad mūsų jausmus audrina mielo Dievo įvaizdis? Ko vertas šis įvaizdis ir religinga poza, jeigu, iš tiesų, tikėjimo aktas, kuris mus nuveda anapus riboto žmogiškumo į santykį su Kūrėju Dvasia, net neįvyko ... tikėjimo vartai dar neatsivėrė.
Niekuo nesiskiriame. Šiapusine saldybe užtepta religija tėra tušti plepalai ir oringi šūkčiojimai. Tikėjimu atverkime vartus į Dievą!