Žinoma, dvasios varguoliams nesuprasti kapitalistiniame pasaulyje neišvengiamai egzistuojančių ryšių tarp reklamos, verslo, ekonomikos ir žmonių gerovės. Todėl reikėtų iš anksto atsiprašyti pakankamai išprususių skaitytojų už tai, kad teks labai banaliai paaiškinti net kiekvienam runkeliui nesunkiai suvokiamą čia minėtų sričių grandininį veikimo mechanizmą.
Taigi, kokio nors produkto reklama viešojoje erdvėje neša pelną tai žiniasklaidos kompanijai, o vėliau – ir jį gaminantiems bei platinantiems verslininkams, todėl jie turi galimybių ilgainiui sukurti daugiau darbo vietų, pakelti algas darbuotojams, vadinasi, sotesni tampa ne tik verslo įmonių vadovai bei jų pavaldiniai, bet ir kiti piliečiai. Turėdami daugiau pinigų, žmonės daugiau perka, daugiau investuoja, daugiau ir mokesčių atiduoda valstybei, šitaip kyla visos šalies ekonomika. Žodžiu, išeina toks užburtas ratas.
Tačiau pradėjus į tą ratą kaišioti pagalius ar iš jo išėmus kokią nors dalį, netrukus šis ima braškėti, nebetraukia, galų gale gali sustoti ar išvis nulėkti. O juk jau ir taip tas ratas pažeistas po 2008-ųjų pabaigoje įvykdyto naktinio mokesčių perversmo ir dėl pavienių politikos vagių krečiamų „zbitkių“, per kurias iš valstybės biudžeto paslaptingai dingsta milijonas po milijono.
Verta pridurti, kad rinka Lietuvoje itin maža, ji dar labiau susitraukia dėl masiškai emigruojančių žmonių ir bankrutuojančių įmonių, legalų verslą kaustančių biurokratinių kliūčių ir primestų draudimų. Konkurencija ir sporto, ir meno, ir mokslo pasaulyje – juokingai skurdi. Užtat šių sričių projektų, renginių rėmimas šiandien kaip niekad yra svarbus, kad skleistųsi talentai ir augtų profesionalumas, kad mūsų protai ir miklios kojos bei rankos nenutekėtų į užsienius amžiams.
Tačiau valstybė negali remti visų ir maksimaliai pagal kiekvieno pageidavimą. Pirma todėl, kad jos biudžetas grobstomas, dešimtys milijonų iš ministerijų ir fondų skiriami saviems už menamas konsultacijas, abejotinos vertės socialinėms akcijoms vykdyti ir ultrafantastiškai brangioms interneto svetainėms kurti bei atnaujinti, užtat pinigų visiems neužtenka.
Antra, organizacijos ir neturėtų prie valstybinių įstaigų durų trepsėti ištiesusios kepurę išmaldai ir dar tikėtis, kad joms pinigus skirstantys klerkučiai ir vadinamieji ekspertai iš taip pat savų žmonių sudarytų komisijų ant padėklo atneštų aukso formules „kaip tapti čempionais“ arba „kaip tapti populiariam“.
Gildijos, asociacijos, nevyriausybiniai judėjimai, kurie vienija ambicijų turinčius profesionalus, aktyvūs fiziniai asmenys turėtų ir patys galvoti, kaip racionaliai pasiekti sparnuotų ir įkvepiančių tikslų. Čia dažnai pagrindinį vaidmenį atlieka privatūs rėmėjai. Šiandien vieni dosniausių yra būtent alkoholio gamintojai. Vargu ar visiškai uždraudę svaigiųjų gėrimų reklamą, jiems rastume sėkmingą pakaitalą, kai ir taip verslas Lietuvoje vos teišgali kvėpuoti.
Ką iš tiesų valstybė galėtų padaryti, – tai suteikti daugiau lengvatų kultūros, sporto rėmėjams, palengvinti mecenavimo sąlygas, o ne priešingai – galvoti, kaip čia dar labiau jiems pakenkus ir ką dar uždraudus.
Be abejo, davatkos norėtų, jog krepšinio ar futbolo rungtynes, o gal džiazo festivalį mieliau remtų ne kokie nors nedorėliai aludariai, o šventieji nuodų nuo žiurkių ar vidurius laisvinančių piliulių gamintojai. Bet juk negali kūrybingoji mažuma ir verslo pasaulis suktis pagal saujelės radikalų užgaidas.
Beje, jei jau buvo paminėti vaistai, tai ties jais ir stabtelėkime bent probėgšom. Maisto papildai, vitaminai, šnypščiančios tabletės nuo peršalimo, pilvą pučiantys arba, atvirkščiai, jį stebuklingai mažinantys vaistai, net skiepų vakcinos reklamuojamos be jokio cezno, be jokių apribojimų. Nepaisant to, kad cheminiai surogatai nėra toks nekaltas dalykas kaip raugintos pasukos ar mineralinis vanduo, jie šlovinami net per žindančioms mamoms ir jų kūdikiams skirtas laidas, taip pat per reklamines pertraukas tarp animacinių filmukų ir visai šeimai skirtų muilo operų.
Atlikę tyrimus bei palyginę vyno taurės ir prarytų cheminių nuskausminamųjų tabletės šalutinį poveikį bei žalą kepenims, nustebtume, kodėl gydomaisiais vadinamų preparatų reklama transliuojama ištisą parą bei lengvai pasiekiama ir vaikams, ir suvaikėjusiems suaugusiems.
Rėkiantys apie „pragertą tautą“ doruoliai blaivininkai pamiršta, kad ta pati tauta užima bene pirmą vietą Europoje pagal suvartojamą antibiotikų kiekį: mūsų gydytojai antibiotikus skiria net ir lengvais peršalimo atvejais, o pacientai juos vartoja su didele aistra, ir vaikams dar bruka.
Tie patys rėksniai, kurie alkoholio reklamos šalininkams grasina mirties prakeiksmu, įsikandę vienintelį nuvalkiotą argumentą – kad ji skatina priklausomybę. Bet kažkodėl šie šventi blaivininkai visiškai ignoruoja faktus, kad kiekvieną dieną į ligonines atvežama vis daugiau pacientų, kuriems reikalinga skubi pagalba ir organizmo detoksikacija nuo pernelyg didelėmis dozėmis sugertų ir sumaišytų skirtingų rūšių cheminių surogatų. Nes juk vaistų nuo durnumo nėra, o jis vis progresuoja...
Niekas iš valdžiažmogių ir nesiunčia pavojaus signalo dėl pastaruoju metu pas mus masiškai ryjamų gyvuliams skirtų preparatų. O juk tai atspindi ne ekonominį, bet psichinį skurdą, tai rodo ne finansinį, bet protinį visuomenės nestabilumą.
Nei vienas viešąją tribūną turintis mūsų sveikatos ir dorovės rūpintojėlis nė žodžiu neamteli apie įteisintų nuodų žalą organizmui. Niekam iš įtakingų valdžios vyrų neskauda galvos dėl to, kad reklamuotojai prie vaistų didelėmis raidėmis neparašo ir garsiai neskelbia: „Cheminių vaistų vartojimas kenkia jūsų ir jūsų šeimos gerovei“, „Šie vaistai sukelia vėžį“, „Rekomenduojama šių vaistų išvis nevartoti“.
Kita vertus, žalingi ne tik moderniosios Vakarų farmacijos preparatai. Kokakolą siurbia, bulvių traškučius kai kurie kemša net dažniau nei visokius gripeksus ir ibufenus. Tačiau nei limonadų, nei sintetinių maisto produktų, nei pusgaminių reklama viešojoje erdvėje irgi niekaip nedraudžiama nei kaip nors ribojama.
Taip išeina, kad alkoholio gamintojai vieninteliai liko atpirkimo ožiais (tabakininkai jau seniai nurašyti). Diskriminacija? Vienus nuodingus produktus leisdami, kitus – drausdami reklamuoti valdžiažmogiai dar kartą apsinuogina ir pasirodo visu savo gražumu kaip veidmainiai, žaidžiantys dvigubų standartų žaidimus.
Bet jeigu tarp pasipiktinusių rėksnių yra idealistų, kurie iš tikrųjų nori tautiečius apsaugoti nuo neigiamo alkoholio poveikio, tuomet keista, kodėl jie pasirinko su šia nuodėme kovoti būtent tokiu primityviu būdu.
Niekas dar alkoholiku netapo nuo to, kad pamatė lauko stende ar neoninėmis šviesomis žibančią kokio nors alaus etiketę. Juk gerai sukurta, įtaigi reklama viso labo leidžia mums rinktis ir atkreipti dėmesį į savo mėgiamos rūšies produktus ar paslaugas. O žmogui protas, intuicija ir intelektas tam ir duotas, kad jis nebūtų reklamos zombiu ir pats sugebėtų reguliuoti savo gyvenimą ir sau nustatyti ribas, ugdyti saiko ir valios jausmą (jei jo trūksta).
Patologinio potraukio alkoholiui neturintis pilietis puikiai suvoks, kad viskas, kas per daug, yra nesveika. Vargu ar alaus gerbėją nuo gelsvo skysčio sklidino bokalo nuvilios daili, vyno pripildyta taurė. O superblaivininkui net ir per prievartą nesugirdytumėte nė šimto gramų baltosios, nors ir leistumėte jam posakį „Umom Rosiju niponiat“ kaip užstrigusią plokštelę.
O štai jau susirgusio liguista priklausomybe nuo alkoholio individo neišgelbės nė reklamos maskavimas. Kiekvienas su savo silpnybėmis ir ydomis kovoja savaip: vieniems atsikratyti žalingų įpročių padeda hipnozės seansai, kiti kvaišalų ar svaigalų trūkumą mėgina kompensuoti užsiiminėdami joga, dar kiti – lanko anoniminių alkoholikų būrelius. Vieni pasveiksta, kiti iki galo to įpročio neatsikrato – nuo daugybės dalykų tai priklauso. Ir visiškai įveikęs ligą bei pašalinęs jos priežastis yra ne tas asmuo, kuris susilaiko nuo alkoholio vartojimo tik jo nematydamas, o tas, kurio alkoholis nebetraukia ir nejaudina net jį matant ir girdint jo reklamą.
Jau pabaigai girdžiu piktą toną: „Mūsų jaunimas gi visai prasigėrė!“ Bet neužkraukime auklėjimo ir elgesio kultūros mokymo naštos vien žiniasklaidai ir verslui, nepasilikdami sau nė menkiausios atsakomybės už savo pačių bei atžalų veiksmus.
Laimei, mokyklose alkoholio niekas nepardavinėja ir nepropaguoja. Ir šiaip jau pypliui, kuris nė nemoka skaityti, arba paaugliui, kuris turi begalę popamokinės veiklos, alkoholinio gėrimo pavadinimas kaip tam tikra raidžių kombinacija su niekuo neasocijuojasi ar bent jau į tai gilintis jam nelieka laiko.
Grėsmė jaunam žmogui padidėja, jei mėgstantys taurelę kitą padaryti tėvai savo atžalą nuo mažų dienų tamposi po suaugusiųjų balius ir į tas vietas, kur svaigalai liejasi upeliais, arba, užuot ieškoję savo pupuliui būrelių kūrybinei saviraiškai ar fizinei mankštai, paleidžia jį dienų dienas valkiotis po gatves ir kiemus, nes tai nieko nekainuoja, bet paskui stebisi, kad iš perspektyvaus jaunuolio užaugo ne, kaip tikėtasi, garsus menininkas, profesorius ar futbolininkas, o tiesiog pašlemėkas ar didelių psichologinių problemų turintis nelaimėlis.
Žinoma, daugiau pastangų dėl vaikų užimtumo turėtų dėti ir valstybė, pavyzdžiui, skatinti jaunimo laisvalaikį, labiau palaikyti ir nepopuliarių sporto šakų bei meno rūšių vystymąsi. Bet juk vienas mūsų valdžios pagrindinių bruožų ir yra tas, kad ten, kur ji pajėgi kažką sveiko ir įdomaus nuveikti, paprastai būna pasyvi, o ten, kur valdžios įsikišimas nereikalingas ar net žalingas, ji – aktyvi.