Neatsitiktinai užsiminiau apie Ekrano visuomenę, nes J.Baudrillard'as išgryninto simuliakro užgimimą susieja su atvaizdo degradacijos pakopų seka, teigdamas, jog atvaizdo stadijos yra tokios: a) atspindi giliąją realybę, b) ją slepia ir iškreipia, c) slepia jos nebuvimą, d) neturi jokio ryšio su bet kokia realybe: tai grynas savo paties simuliakras.
Atsiribojant nuo kitų šios teorijos niuansų, vis tik prabėgom dar atkreipsiu dėmesį į tai, jog, pagal J.Baudrillard'ą, posūkio tašku tokiame atvaizdo laipsniško tapsmo simuliakru kelyje yra atvejis (c), kai atvaizdas pradeda slėpti realybės nebuvimą. Esu girdėjęs paaiškinimus, jog šio atvejo geriausia iliustracija yra pomirtinės kaukės pavyzdys, tačiau Lietuvos politinio gyvenimo posūkiai, demonstruojantys inversijos, t.y. apvertimo, dar kitaip tariant, atvirkštinės tvarkos logiką, kaip atrodo, yra dar labiau iliustratyvus tikrovės persimainymo į simuliacinę hipertikrovę minėtos stadijos pavyzdys.
Neatsitiktinai kalbant apie Lietuvos politikos problemas kartas nuo karto pasitelkiamas veidrodžių karalystės įvaizdis. Veidrodinis atvaizdas yra labiausiai elementarus inversijos pavyzdys, kai atvaizdo struktūroje kairę keičia dešinė, o dešinę kairė. Tačiau iš tiesų Lietuvos politinio gyvenimo logika leidžia atsekti labiau išplėtotus arba net kraštutinai radikalius inversijos pavyzdžius, kai viršų keičia apačia, o apačią viršus, keičiasi ženklo koordinatės priešingo ženklo koordinatėmis, užtikrinančiomis minuso pakeitimą į pliusą ir pliuso į minusą, struktūrą keičia antistruktūra, o idėją – antiidėja.
Pavyzdžiui, už valstybės gyvybingumą kovojama valstybės priešais skelbiant valstybininkus, o sąjungininkais antivalstybininkus, už teisėtumą ir teisingumą – ne tik sparčiai naikinat teisinės visuomenės principus, bet ir išmontuojant moralinius teisėtumo pagrindus, už energetinį savarankiškumą - išardant tokį savarankiškumą įtvirtinančias bendroves, už liaudies, taigi daugumos žmonių, demokratines teises ir laisves – įtvirtinant griežtą vienvaldiškumo vertikalę.
Neįtikėtina, tačiau ir mūsų perkreipto vaizdo karalystę kartais prasisunkia tiesos žodžiai, iš karto tampančiais tokiais nepatogiais konformizmo dvasios puoselėtojams, dilgsinčiais, tačiau primenančiais tikrą dalykų padėtį. Turiu galvoje nesenai pasirodžiusį A.Sakalo straipsnį „Moderni diktatūrą“, jau savo pavadinimu be užuolankų įvardijantį Lietuvoje susiklosčiusios padėties ekstraordinarumą, o toliau argumentuotai parodantį kaip buvo užauginta naikinanti demokratinio nusiteikimo daigus vienvaldiškumo vertikalė ir koks tai galų gale yra „gėris“ mums visiems.
Pritardamas profesoriaus visai esminiais punktais, vis tik abejočiau – ar šį konkretų – diktatūrinį ar prodiktatūrinį - valdymo tipą būtų galima vadinti moderniu. Žodis „modernus“ paprastai nurodo į kažkokį pagerinimą, - į naują mašinos modelį, patobulintas kartuves ar naujos kartos kompiuterį, - tačiau kažin ar tai tinka mūsų atveju, kai kalbame apie demokratinės tikrovės pakeitimą antidemokratine hipertikrove. Galbūt šiuo atveju situaciją būtų galima įvardyti kaip postmodernistinio tipo diktatūros, besiplėtojančios pagal haliucinogeninės logikos principus, užgimimą.
Žodžio „modernus“ pakeitimas žodžiu „postmodernus“, aprašant minėtą valdymo tipą, nenuima nerimo, nepanaikina įtampos. Diktatūra anksčiau ar vėliau parodo savo antidemokratinį veidą, kai šypseną pakeičia iltys, ne tiek jau svarbu – tokio ar kitokio porūšio, atmainos ar modifikacijos. Kai iš valdžių balanso principo lieka tik vienvaldystės vertikalė su kitų valdžių pomirtinėm kaukėm, belieka tik laukti - kada situacija praplyš savivalės ir neteisėtumo įvykiais.
Lietuvos vidaus politikos pokyčiai pastaraisiais metais, ypač vadinamoji pertvarka teisėsaugos sferoje, sukūrė ne tik prielaidas, bet ir beveik visą instrumentarijų kamufliažinės diktatūros išplėtojimui, - spyruoklė jau užvesta, visi šunys, kaip sakoma, pašerti. Nedidelė paslaptis, jog sulaikomuoju faktoriumi, drausminančia aplinkybe necivilizuotam savivalės demonstravimui dabar jau yra, regis, tik numatoma kraštutinai nepalanki partnerių reakcija, baimė išsišokti tokiu nesimpatingu pavidalu.
Tačiau kaip yra pastebėjęs A.Lukašenka, viską galima padaryti net labai elegantiškai (tironai gi turi savotišką estetikos jausmą). Iš tiesų, kai puoselėta nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvos teisėsauga pastaruoju metu tampa kažkuo panašiu į kumetyną prie Prezidentūros, bet kokią savivalę galima pabandyti įvilkti į teisės rūbą, kuriant varganą teisėtumo iliuziją su praradusių savo profesinę savigarbą žmonių pagalba.
Posmodernizmas labai dažnai prikelia senus vaiduokliu, ištraukia, kaip atrodė, į užribį išstumtus ir užmirštus kompleksus. Taigi ir bandymas įtvirtinti vienvaldystės vertikalę kaip savotišką valstybės kontraversiją, valstybei kovojant su pačia savimi, nėra visiškai naujas įvykis pasaulio istorijoje. Labai panašios loginės sekos įvykiu andai buvo Ivano Rūsčiojo opričnina arba, pavyzdžiui, Mao Zedong'o inspiruota kultūrinė revoliucija.
Kita vertus, ši analogija įgalina pastebėti, jog toks šiandieninės Lietuvos įvykis kaip kedofilinis sambrūzdis savo esme yra savotiška pedofilijos kultūrinė revoliucija. Kedofilas – tai pedofilas chunveibinas, siekiantis drastiškomis (savaip) priemonėmis daryti įtaką politikos procesams.