Gerbiamasis skaitytojau, aš tokios reakcijos nesitikėjau ir jaučiuosi sužinojęs gyvenime labai daug - kaip autorius, kaip žurnalistas ir kaip viešosios erdvės sanitaras, kasdien užsimaunantis gumines pirštines ir kuopiantis tas gelmes, kurių rafinuoti rašytojai neliečia.
Visada žinojau, kad tarp mane skaitančių yra daug žmonių, kurie manęs neturėtų skaityti: aš ne jiems. Esu daugelio skaitytojų autorius (vien mano knygas, kukliausiais vertinimais, skaitė ne mažiau 100 tūkstančių žmonių - neskaitant periodikos publikacijų), bet, Dievas mato, aš tikrai ne visų.
Geriausiai tai buvo matyti iš to, kaip jus (na, gerai, ne visus, bet daugelį) užkabino šis sakinys: „Bet man viskas galima, aš ilgus metus gyvenau Anglijoje ir dėl to esu kur kas protingesnis, nuovokesnis ir įžvalgesnis už vidutinį lietuvį.“ Aš tikėjausi, kad kokiems 90 proc. skaitančiųjų bus absoliučiai aišku, kad tai labai akivaizdi (ir dar, sakyčiau, pernelyg paprastai nutašyta) ironija.
Kur tau: pasirodo, šokių dešimtukų žiūrovai ir Kirkorovo, Baskovo ir „Liube“ koncertų lankytojai taip aštriai nepagaląsti, kad galėtų net tokį negudrų juokelį išskaityti. Jiems reikėtų dar pašviesti lempute.
Todėl ir pašviesiu, kad geriau prikaistų pustuštis puodas. Mano giliu įsitikinimu, apie emigrantų pranašumą prieš pasilikusius (arba atvirkščiai) gali rimtai galvoti tik virtualiame gyvenimo eismo įvykyje kelis kartus pervažiuoti nukentėjusieji. Traumos aukos. Jei manai, kad užsienietis (arba ten gyvenęs) prigimtinai nuovokesnis ar įžvalgesnis už Lietuvoje gyvenantį, arba net jei gali įsivaizduoti tokią mintį, kaip rimtą, tu tikrai nesi mano skaitytojas.
Jei tu gali rimtu veidu skaityti tokią nesąmonę, tau reikia eit kur nors kitur - prisijungti prie veltėdžių maršo „Okupuok Volstritą“, balsuoti trumposiomis žinutėmis už televizijos konkursų atlikėjus arba eiti žaisti antpirščiais prie turgaus, kai reikia atspėti, po kuriuo antpirščiu rutuliukas.
Jei tikite, kad aš tąsyk parašiau rimtai, paskelbkite kitą kartą komentare savo telefono numerį: jums paskambins iš bausmės atlikimo vietos, pasakys, kad jūsų sūnus pakliuvo į eismo nelaimę (net jei neturite sūnaus) ir pasakys, kur atnešti tris tūkstančius litų. Tokių, kaip jūs, jiems labai reikia.
Bet tas sakinys buvo tik pirminiam pralinksminimui, nors užvedė ne blogiau, nei pirmi trys bokalai užveda ištroškusį ir penktadienio ilgai laukusį budulį, kuris suprunkščia ir lenda muštis, ir visi aplinkiniai mato, kad snukių daužymo čia jau neišvengsi: jis, tas budulis, tiesiog taip programuotas.
Straipsnyje buvo pajuokauta apie vieną iš seniai išėjusių lietuvių autorių. Isteriškai spygaujančių, nervingų, belaukiančių progos įsižeisti vištų ir kompleksuotų LSSR ideologijos aukų, pasirodo, yra daugiau, nei rodė pačios niūriausios mano prognozės. Mažaraščių gauja, trypdama ir besispjaudydama fekaliniais terminais, puolė ginti vidutiniškos vertės poetę nuo švelnaus pasišaipymo, tuo neabejotinai įrodydami, kokia kinkadrebiška ir tuščiavidurė jų meilė.
Nekompleksuoti ir orūs žmonės, ramūs dėl santykio su nuosavu intelektu (ir žinantys, kad jo turi pakankamai kasdienėms reikmėms) ir nebijantys nuomonių skirtumo nepuola kratytis, kaip saulėje perkaitusių davatkų minia, susitikę su humoru, kuris jiems nejuokingas.
Galite man nekartoti, kad mano juokas su istorinės asmenybės ekstrapoliavimu į šiandienos banalybę jums juokingas nepasirodė. Aš žinau, kad daugeliui jūsų buvo nejuokinga. Tai ne mano problema, o jūsų. Mano tekstas labai sėkmingai pasiekė adresatą, o jei jums jis netinka, aš jums nepadėsiu, nes aš ne greitoji pagalba ir visiems įtikti neprivalau, nesiekiu ir turbūt net vengiu.
Mat jei pradėčiau patikti visam tam zoologijos sodui, kuris mano pavardės nesugeba parašyti teisingai, nemoka taškų ir kablelių sudėti ir sakinyje „jį išmetė iš darbo BBC“ padaro penkias rašybos klaidas, tai man būtų nejauku, kaip kokiam muzikos atlikėjui, kuriam ploja ir riaugėdama reiškia pritarimą nežinia kaip į koncertą atėjusi saujelė nusitašiusių porakanopinių urlaganų.
Jūsų moralai apie pigų populiarumą man yra kaip nuo žąsies vanduo. Populiarumas yra tik vienos rūšies: kai žmonės skaito, aptarinėja ir kitiems rekomenduoja. Tai vadinama įtaka: taip aš prisidedu prie viešosios nuomonės formavimo, paveikiu žmonių protus ir po kruopelę bandau judinti Lietuvą ta kryptimi, kuria jai būtų parankiausia judėti (apie tai - šio straipsnio pabaigoje, todėl turėsite perskaityti iki galo).
Pati isterika dėl Salomėjos Nėries paminėjimo ne pagal vadovėlį man priminė, kodėl dažnai aistrų provokavimas yra vertingas pats savaime. Čia taip pat, kaip su Danijos laikraščiu, kuris išspausdino karikatūras apie musulmonų pranašą, ir sukėlė neregėtą pasipiktinimą tarp tų, kas pasiryžę nukapoti galvas bet kam, kad įrodytų meilę savo viešpačiui.
Karikatūrų spausdinimas - ir basakojų fundamentalistų suerzinimas - buvo naudingas. Jis priminė, kad Vakarų civilizacijoje žodžio laisvė yra absoliuti, ji reiškia ir laisvę įžeisti, ir ji reiškia laisvę kalbėti ir tai, ko kitas nenori klausyti. Ją riboja ne „visuomenės interesas“ ir ne susireikšminusių grupių polinkis įsižeisti kiekvienu patogiu atveju (taip visiems parodant savo svarbą), o tik įrodyta žala kitam asmeniui, kaip būna šmeižiant ar kurstant pakenkti kitam.
Humoras niekam žalos nedaro, išskyrus silpnus tipus, kurie nuolatos jaučiasi nesaugūs ir pašiepiami. Tai - lėtinė būsena, ir ji paremta skausmingu įtarimu, kad esi ne toks svarbus ir protingas, kaip dediesi. Todėl religiniai ir kiti fundamentalistai įsikibę laikosi ne savo tikėjimo, bet viešų jo požymių ir atributų: švenčių scenarijų, maldos žodžių, apeigų tvarkos.
Jiems trūksta žinių, kad galėtų kalbėti apie esmę. Jie per daug nedrąsūs, kad galėtų pasakyti: aš tikiu, kuo tikiu; man patinka, kas man patinka; aš skaitau, ką aš skaitau. Jiems reikia, kad iš regos lauko būtų patraukta viskas, kas kelia grėsmę. Jie dėlioja savo skudurėlius, vėliavėles ir blizgučius pagal instrukcijas, ir akylai seka, kas ką paminėjo apie jiems brangius dalykus, nes daugiau jie nieko nesugeba, tik kabintis už visokių detalių.
Tokia tad ir buvo prasmė mano skilties apie S.Nėrį. Mano darbas ir misija yra priminti, kad laisvoje šalyje laisvi žmonės juokauja apie ką tik nori. Klasikai (ir ne tik klasikai, bet ir visi tikri kūrėjai) ir jų atminimas, kaip ir jų gerbėjai, nebijo laikraščių skiltininkų pašaipos. Jei bijo, tiek ta jų kūryba ir verta.
Aš galėčiau rašyti apie tai, kiek anglų ar amerikiečių šiuolaikinėje literatūroje, dramaturgijoje ar kine apdorojama, išjuokiama ir įvairiausiais būdais kūrybiškai panaudojama literatūros klasikų ir istorinių figūrų - nuo Shakespeare'o iki paties Išganytojo. Nervingas ir tamsuoliškas praeities mistifikavimas, įvilktas į „pagarbos“ sermėgas, būdingas nebrandžioms visuomenėms, kurios nėra tikros dėl savo vietos ir reikšmės pasaulyje.
Aš nemanau, kad Lietuva yra nebrandi, davatkiška ir nervinga - nepaisant to, kad dalis jos žmonių būtent tokie ir yra, bet aš žinau, kad daugelį jų galima auklėti ir išauklėti. Aš šiuo darbu ir užsiimu, nors kai kam ir atrodo, kad be jokio reikalo provokuoju ir rėkauju, siekdamas kažin kokio papildomo populiarumo ir reitingų.
Savaitgalį Kaune nuėjau į Prisikėlimo bažnyčią, kurią sovietai buvo pavertę gamykla, išdraskę, aptvėrę šlykščia tvora, prie kurios pastatė bjaurų silikatinių plytų pramoninį griozdą, ir pakilau ant bažnyčios stogo, nuo kurio matosi visas miestas. Dar ne visa teritorija sutvarkyta, dar trūksta daug ko, bet man tuomet pasirodė, kad ten, Žaliakalnyje, iškilęs visos mano šalies raumeningo pasitikėjimo savo jėgomis ir geros baigties simbolis - daugiau, nei paprasti maldos namai.
Tai štai tokiai Lietuvai aš ir tarnauju ir dėlioju plytą po plytos iš visų mažų jėgų. Mano indėlis bus nedidelis, gal net nepastebimas, bet man svarbiausia, kad darau savo teisingą darbą.
Nepykite, kad tokia iškilminga pabaiga išėjo. Ne kiekviename straipsnyje juk gali būti humoras. Kartais kalbu ir rimtai.