Vakarai nebestebina
M.Kaktys ne kartą lankėsi užsienio kolegų ūkiuose, domėjosi, kaip jie dirba ir gyvena. Paklaustas, ar, sudėjus visus pliusus ir minusus, dideli skirtumai tarp lietuvio ir vakariečio ūkininko, „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas sakė, kad anksčiau buvusi didžiulė bedugnė baigia išnykti.
„Jų produkcijos supirkimo kainos šiek tiek didesnės, bet ir mokesčiai nemaži. Tiesa, daugelyje šalių didesnės tiesioginės išmokos. Manau, vis dar esantį skirtumą lemia tradicijos, ten ūkiai per ilgus metus išpuoselėti, didelis įdirbis, jiems daug kuo bereikia rūpintis. Tuo tarpu pas mus pati pradžia, viską turime susikurti.
Jiems mažiau bereikia investicijų, tad dalį uždirbtų pinigų gali panaudoti savo gerovei kurti. Neseniai lankėmės Vengrijoje. Šioje šalyje buvo kitokia projektų sistema, ūkininkas savo nuožiūra galėjo spręsti, kur panaudoti gaunamus pinigus. Pas mus lengviausia buvo investuoti į techniką, mes jos ir prisipirkome. Tai, žinoma, gerai, nes mūsų technikos parkas buvo senas. O Vengrijoje technika dabar sena“, – įspūdžiais dalijosi M. Kaktys.
Pasak pašnekovo, lietuviai pagal technikos parką pasistūmėjo tiek, jog kai kurias šalis net pralenkė, nespėdami nė garažų brangiai technikai pastatyti.
„Technikos tikrai turime, o tai labai dideli pinigai. Ir naujų fermų atsiranda, tvarka jose yra normali, o higieniniu atžvilgiu net geresnė už vakarietiškas. Buvome vengro avių sūrių gamyklėlėje. Viskas ten švaru, modernu, o užėję už pastato pamatėme per kraštus bėgančias gamybos atliekas. Tik niekas burbulo iš to ten nepučia. Pas mus kartais triukšmaujama dėl smulkmenų“, – sakė M.Kaktys.
Važiuodami per Austriją matė vos už šimto metrų nuo Svarovskio kristalų muziejaus tvoros srutomis laistomus laukus...
„Garsus muziejus, čia laikomas didžiausias Svarovskio akmuo, gausu lankytojų, o vos už šimto metrų pila srutas. Plungė mūsų ūkininku Baginsku piktinasi. Bet ferma juk ne saldainių fabrikas, turi savo kvapą, žinoma, nereikia, kad žmonėms po pat langais laistytų ar į upelį bėgtų“, – svarstė M.Kaktys.
Rinko geriausius
Rudens pradžioje Plungės r. ūkininkų sąjungos pirmininkas su kitais žemdirbių vadovais važinėjo po rajoną, stengdamiesi išrinkti kandidatus „Metų ūkio“ konkursui. Pasirodo, tai ne toks jau paprastas darbas.
„Yra speciali anketa, kurią į nugalėtojus pretenduojančiam ūkiui reikia užpildyti. Iš pažiūros ūkis gali atrodyti neblogas, bet didelis dėmesys skirtas ir visuomeninei veiklai, dalyvavimui organizacijų darbe, žodžiu, ūkininkas turi būti asocijuotas, aktyvus. Dalyvavimas kredito unijoje, ūkininkų sąjungoje prideda svorio. Po to žiūrime aplinką, ganyklas, kaip dirbama žemė. Svarbu ir gamybos rezultatai srityje, kurioje ūkis specializuojasi. Reikalą gali pagadinti pradelstos skolos. Jų turime visi, svarbu jas laiku grąžinti“, – sakė rajono ūkininkų lyderis.
Šiais metais geriausiu Plungės r. ūkiu pripažintas Jovitos ir Alfredo Mikalauskų ūkis iš Žemaičių Kalvarijos seniūnijos.
„Mikalauskų ūkis tikrai vertas pirmosios vietos. Jie ne tik aktyvūs visuomenininkai, bet ir jų pieno primilžiai iš karvės jau ne vienus metus rajone vieni geriausių. Antrąją vietą užėmė Babrungo seniūnijoje ūkininkaujantys Jadvyga ir Antanas Šatkauskai. Čia papirko puikus aplinkos puoselėjimas, nors gamybos pastatai ūkyje nėra nauji. Trečiosios vietos laimėtojų Rūtos ir Vacio Galdikų iš Nausodžio seniūnijos ūkis nėra didelis, bet labai tvarkingas, gėlės prie fermos ir visur kitur. Turint galvoje, kad mes net neužsukome į tuos ūkius, kurie per pastaruosius penkerius metus buvo pelnę prizines vietas, galime tik įsivaizduoti, kiek puikių, toli pažengusių ūkių rajone yra. Manau, ne vieną jų tikrai galima lyginti su mūsų matytais užsienio šalyse“, – sakė M. Kaktys.
Galėtume prisiminti ir ūkininkų Vandos ir Edvardo Kesminų pirmąjį Lietuvoje pastatytą melžimo robotą, paminėti nemažai melžiamų karvių laikančių Danguolės ir Gedimino Kaveckų, Nijolės Kononovienės ūkius, puikias ūkininkų Severinos ir Romo Pušinskų, Ilonos ir Rimvydo Vaičekauskų, Romos ir Jurgio Blonskių bei kitas sodybas.
Bandos stambėja
Kokie, rajono ūkininkų lyderio vertinimu, buvo šie metai apskritai?
„Esame gyvulininkystės zona, kiek teko kalbėti su ūkininkais, dėl nelabai palankios vasaros pašarų pritrūks, pavasarį tai pajusime. Pirmosios žolės tebuvo pusė kiekio, o iš atolų prišienauti nėra lengva. Šiaip reikalai geri, rajone didėja melžiamų karvių bandos. Kadangi ūkininkų skaičius mažėja, o karvių daugėja, automatiškai stambėja ir bandos, bent jau tendencija tokia.
Tai rodo, kad ūkininkai stiprėja. Paskutinė parama buvo orientuota į smulkius ūkininkus. Ir pas mus kaime smulkieji dvejojo, imti ją ar neimti. Kadangi susidarė net savotiška konkurencija, ryžosi, dalyvavo projektuose ir tie, kas nebuvo dalyvavę. O kai perki techniką, galvoji apie lėšų sugrįžimą, tad reikia turėti iš ko. Taip didėjo bandos, žemės plotai, pajamos“, – sakė M.Kaktys.
Paklaustas, kokio dydžio pienininkystės ūkis jų rajone būtų riba, ūkininkų sąjungos pirmininkas įvardijo 200 melžiamų karvių bandą.
„Rajone yra fermų, kurios prie šio skaičiaus artėja, bet nemanau, kad ši riba bent jau artimiausiu metu bus peržengta. Dėl to iš dalies kalti esame patys, naikindami „kolūkinį paveldą“ išgriovę fermas. Juk fermas privatizavome daugiausia dėl plytų ir skardos lakštų. O kai reikia pastatyti naują, pasirodo, sunku“, – sakė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.
Beje, M. Kaktys pasidžiaugė kasmet gerėjančiais rajono laukais.
„Manau, skiriamės iš kitų rajonų žemdirbystės kultūra, žemės prižiūrėtos, o tai geras požymis. Kai kuriose seniūnijose yra tokių stiprių ūkininkų, kad žemės ten trūksta ir ji labai branginama. Laukiame įstatymo, kad prižiūrima ir neprižiūrima žemė būtų vertinama skirtingai, galbūt tada savininkai noriau ją išnuomotų realiai žemę dirbantiesiems. Dabar, būna, nenuomoja vien todėl, kad ganomi gyvuliai jos neištryptų“, – sakė M.Kaktys.
Pirmininko ūkyje
Pats M. Kaktys ūkininkauja Platelių seniūnijos Lygiųjų kaime, turi 80 melžiamų karvių bandą, dalyvauja įvairiuose projektuose, kartu su dar keturiais ūkininkais yra žemės ūkio kooperatyvo „Agrolanka“ narys.
„Darbas ūkininkų sąjungoje atima nemažai laiko, todėl daugiau prie ūkio tenka padirbėti žmonai Anicetai. Taip pat samdome keturis darbuotojus, o tai jau nemaža parama kaimui. Su tais darbuotojais visaip yra buvę. Ir prieš tai turėjome keletą, išmokėme karves melžti, techniką valdyti. Visi išvažiavo į Angliją, Airiją. Net pinigų davėme, galvojome, sugrįš pamatę, kad ir ten nelengva. Vis dar tikimės sugrįžtant. Kvalifikuotų darbuotojų, ypač mechanizatorių, tikrai stinga, o jeigu ir yra, tai norėtų labai didelių atlyginimų. Mes to dar negalime sau leisti. Užsienyje jie tikrai dirba nelengvai, o gaunamas atlyginimas pagal jų pragyvenimo lygį nėra dideli pinigai. Tačiau galbūt veikia tam tikra lietuvio nuostata, jam atrodo, kad čia jis dirba išnaudotojui, o užsienyje konkretaus darbdavio gal net nepastebi“, – samprotavo Plungės r. ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Kakčių ūkyje jau keletą metų iš vienos karvės stabiliai melžiama po 7880 kg pieno.
„Abu esame Veterinarijos akademiją baigę specialistai ir šioje srityje tikrai stengiamės laikytis užsibrėžto lygio. Pastaraisiais metais banda didėjo, tad išlaikyti aukštą produktyvumą nėra lengva. Manau, apsistosime ties 80 melžiamų karvių banda, tada bus galima „pasišvęsti“ kokybei“, – sakė M.Kaktys.
Paklaustas apie dar didesnio ūkio kūrimą, pašnekovas sakė, kad viskas priklausys nuo vaikų.
„Jeigu sūnus sutiks ūkį perimti, tada būtų galima plėsti. Tačiau jeigu dirbsime vieni patys, pakaks esamos bandos“, – sakė M.Kaktys.
Ateityje lankantis svečiose šalyse bus prasminga pasidomėti ir tuo, kaip ten ūkiai vystėsi, keitėsi jų savininkai, buvo parduodami, paveldimi ar paprasčiausiai išnyko, susijungė, asimiliavosi. Juk ir Lietuvoje ne vienas ūkininkas jau atsidūrė ties riba, kai reikia apsispręsti, kokiu keliu pasukti, tad kitų šalių patyrimas praverstų.